Tuomet aš buvau 16 metų paauglė. Nors labiausiai man rūpėjo meilė, draugai, knygos, dainos, tačiau tuo metu nesidomėti aplink vykstančia Istorija buvo neįmanoma. Sausio 12-osios vakarą, kaip dabar pamenu, leidau savo kambaryje prilipusi prie Šilelio. Iki galo nesupratau, kas vyksta, bet galvojau, kad prasidėjo karas. O karas man buvo baisiausias dalykas, kurį galėjau įsivaizduoti.
Tą naktį, prilipusi prie TV, savo dienoraštyje, kuriame įprastai aprašinėdavau meiles, parašiau tokias eilutes:
“Taip, jau trylikta diena, dabar kažkur puse trijų nakties. Kokia baisi politika... Tokia padėtis jau kažkur nuo ketvirtadienio. Ką tik užėmė televiziją ir radiją, užimti Spaudos rūmai. Siaubas!!! Kas čia bus – neaišku. Nei laikraščių, nei televizijos, nei radijo. Kažkoks košmaras – šaudo, gaudo. Gorbačiovas visai nupušo. Dieve, padėk!!!!!!!!!“
Tas užrašas kitą dieną buvo apibrauktas juodu flomasteriu , o apačioje parašyta „Kaip vėliau sužinojau, tai buvo kruvinasis sekmadienis, po to 6 gedulo dienos“.
Sekmadienio rytą turėjau važiuoti į Vilnių, Operos ir baleto teatrą žiūrėti „Žydrojo Dunojaus“. Rytą žadinti atėjusi mama pasakė, kad tą baisiąją naktį žuvo žmonių ir jokių ekskursijų nebus...
Tas laikas buvo ypatingas. Tuomet aš iki galo nesuvokiau, kas vyksta, bet jaučiau, kad tai labai svarbu ir didinga. Ne kiekvienam pasitaiko išgyventi tokias ryškias istorines permainas. Ir nors šiandien Laisvė man kaip ir savaime suprantamas, įprastas dalykas, aš atsimenu, kad, deja, buvo ir kitaip. Todėl AČIŪ visiems ir kiekvienam, kurie prisidėjo prie to, kad šiandien aš esu laiva laisvos šalies pilietė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!