Taip buvo ir šį sekmadienį – ėjau tuščiomis Šiaurės miestelio gatvėmis, o aplinkai savotiško šarmo suteikė žemai nusileidęs rūkas. Įėjus į vieną kavinę iškart pamačiau, kad sėdi šeši suaugusieji, o aplink juos zuja būrelis vaikų.
Nieko blogo neįtariau, nes paskutiniai panašūs pasibuvimai buvo normalūs – vaikučiai žaidė kieme ir netrukdė nei tėvams, nei aplinkiniams.
Šį kartą viskas buvo kiek kitaip – vienas 5 – 6 metų vaikas tiesiogine ta žodžio prasme bėgiojo nesustodamas ir kas dešimt sekundžių garsiai juokdavosi. Pirmos 5 minutės nieko rimto nežadėjo. Maniau, kad vis tiek vaikas pavargs, o ir jiems maistas bus patiektas netrukus, todėl viskas nurims.
Deja, taip nebuvo. Maisto teko laukti ilgai ir vaiko tėvams, ir man, o berniukas jėgų turėjo daug.
Žinoma, vaikas yra vaikas, jis yra mažas, jis negali suprasti, kas yra „gerai“, o kas yra „blogai“, vaikas dar negali suprasti, kad gal aplinkiniai nori ramiai praleisti sekmadienio rytą. Bet suaugę žmonės tą tikrai turi ir privalo suprasti. Ir auklėti savo vaikus. Deja, to nebuvo.
Po maždaug 20 minučių prie berniuko prisijungė ir daugiau vaikų. Jie visi pradėjo žaisti „slėpynes“. Kaip Jums atrodo, kur mažieji nusprendė slėptis? Daug vietos kavinėje nėra, yra tik keli atitvarai, todėl būrelis vaikų pasileido po kavinę – kas bėgo į tualetą, kas po laiptais, o kiti du – po stalu. Ir ne po savo tėvų stalu, o prie šalimais sėdinčių žmonių. Ar tėvai sudrausmino vaikus? Žinoma, kad ne. Turbūt tik mintyse sau sakė: „Ačiū Dievui, kad vaikučiai turi užsiėmimą ir nelenda prie mūsų“.
Ir užsiėmimo turėjo visi – ir vaikučiai, ir kavinės lankytojai, nes bandyti valgyti ar gerti kavą, kai vaikai trankosi į stalą – nėra lengva.
Istoriją galima tęsti, bet nėra tikslo, nes su panašiais dalykais turbūt yra susidūręs kiekvienas iš mūsų. Apie tai kalbama ir rašoma seniai, bet niekas nėra daroma. Kavinės savininkai ir administracija negali nurodyti „nesivesti vaikų“, nes tai būtų traktuojama kaip „diskriminacija“ ir supermamytės iškart organizuotų paradą, nes kaip taip gali būti, kad mažieji negali būti su tėveliais, o jeigu negali būti su tėveliais, matyt, ir tėveliai patys niekur neitų.
Galbūt skaitantys tėvai pagalvos, kad esu cinikas, kad man „niekas nerūpi“ tik aš pats, bet visgi kažkokios ribos turi būti. Už šiek tiek aplaidų (nesakau, kad tėvai nesirūpina vaikučiais) tėvų požiūrį į vaiką neturi kentėti kavinė ir jos personalas. Nors ir labai patinka lankytis toje vietoje, kur buvau sekmadienį, bet kitą sekmadienį pamatęs bent vaiką – ieškosiu vietos, kur tiesiog jų nėra.