Pradėdamas draugų, pažįstamų rate kalbėti apie partijų ideologijas, išgirstu, kad jokios ideologijos nėra ir nerasime ir kad esame, kaip avių banda, genama populistinių šūkių, lakštingalų viliojančio suokimo, skambių pažadų, kurie po rinkimų tuoj pat išgaruoja.
Partijos yra demokratinių valstybių kūrimo ir išlikimo įrankis, todėl Lietuvai reikia atsakingos ir principinės rinkiminės orientacijos. Politologai turėtų susitelkę, paprastai ir aiškiai, visam elektoratui apžvelgti esamą kaimynų ir ES politinę sistemą, jų ideologiją, įvertinti esamą situaciją Lietuvoje, identifikuoti Lietuvoje registruotas 24 politines partijas, jas kvalifikuojant pagal ideologijas. Esama keletas ideologiniu požiūriu partijų kvalifikacijų. Paprasčiausias:
Kairė – centras – dešinė
Kairysis blokas pasisako už žmogaus teises, žmogaus orumą, lygias galimybes, solidarumą, socialinį teisingumą ir svarbiausia už asmeninę laisvę. Stereotipiniu požiūriu žvelgiant, kairiosios partijos visada buvo laikomos darbininkų atstovės. Pagrindines kairiojo bloko vertybes galima išreikšti Prancūzijos revoliucijos šūkiais: Laisvė – lygybė – brolybė.
Centras – amortizuojanti jėga tarp kairės ir dešinės politinių blokų. Centrizmas – stabilios visuomenės kūrimo ir palaikymo ideologinė doktrina ir veikia kaip tautinė liaudies partija.
Dešiniųjų ideologija remiasi vadinamosiomis tradicinėmis vertybėmis, ypač religinėmis, taip pat demokratijos principais. Dešiniųjų supratimu, kiekvienas pilietis turi teisę save realizuoti, jeigu tik tokia realizacija nesusieta su nusikalstama veikla. Dešinieji savo programose remiasi natūraliu žmogaus siekiu tobulėti. Taip pat svarbūs moralės ir teisingumo principai. Dešinieji pasisako už kiekvieno valstybės piliečio lygiateisiškumą. Dešinysis politinis blokas orientuojasi į šviesiausią tautos dalį.
Manau daugelis elektorato tai žinodami, jau galėtų save identifikuoti, kurią pusę jis palaiko. Didesniam aiškumui reikėtų praplėsti politinę kairę ir dešinę:
Anarchizmas – Komunizmas – Socializmas – Liberalizmas – CENTRAS – Konservatizmas – Libertarizmas – Nacionalizmas – Monarchizmas – Fašizmas
Anarchizmas – politinė teorija, siekianti sukurti visuomenę, kurios nariai bendradarbiautų tarpusavyje laisvanoriškumo ir lygiateisiškumo pagrindais. Reiškia bevaldystę, valdovo ar suvereno nebuvimą, neigianti valdžios reikalingumą – savivalė.
Komunizmas – nebėra nacijų, tautybių, kadangi jos natūraliai išnyksta, egzistuoja viena pasaulinė kultūra. Tradicinę patriarchalinę šeimą keičia naujo tipo šeimyna, kurioje nelieka ekonominių santykių. Visuomeninė – ekonominė santvarka, pagrįsta visuomenine gamybos priemonių nuosavybe, turėsianti pakeisti kapitalizmą ir t. t.
Socializmas – ideologija, kurios pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam arba valstybiniam gamybos priemonių valdymui. Visi žmonės yra lygūs, todėl žmonės negali būti skirstomi pagal rasę, religines ar politines pažiūras, išsilavinimą ar socialinę padėtį. Solidarumas, teisingumas. Laisvė, lygybė, brolybė.
Liberalizmas – ideologijos pagrindinė vertybė yra individo laisvė. Liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias žmogaus teises, laisvos rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybės reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Susiformavo griūnant feodalinei santvarkai ir įsitvirtinant kapitalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo trečiojo luomo – daugiausia miestiečių ideologija.
Konservatizmas – svarbiausia vertybė, už kurią pasisako konservatizmas – tai nusistovėjusių žmonių tarpusavio ryšys, tvarkos ir stabilumo išsaugojimas ir puoselėjimas. Pabrėžia pragmatizmą, kaip praktinės veiklos principą t. y. spręsti visas problemas pagal jų prigimtį ir vadovaujantis „sveiku protu“.
Libertarizmas – Klasikinio libertarizmo pavadinimas vartojamas JAV , skirtas pabrėžti klasikinį ir naujųjų demokratų, pasisavinusių liberalų pavadinimą, skirtumus. Apie jokį bendrumą tarp liberalizmo ir libertarizmo negali būti net kalbos. Šiuose nesutarimuose sudarančiuose netgi teorinio chaoso įspūdį, tikėtis surasti „teisingą“ atsakymą, kas yra liberalizmas ir kas libertarizmas ar juo labiau nustatyti aiškų ir neginčijamą šių sąvokų tarpusavio santykį būtų išties bergždžias.
Nacionalizmas – ideologija, teigianti tam tikros gyventojų grupės nacionalinį (tautinį) bendrumą ir siekianti sujungti šią grupę tokio bendrumo pagrindu į valstybinį darinį. Nacionalizmas taip pat suprantamas kaip judėjimas, siekiantis įtvirtinti tautinę valstybę. Nemaža pasaulio dalis yra sudaryta būtent iš tautinių valstybių.
Monarchizmas – šalį valdo monarchas. (Vienvaldystė)
Fašizmas – pirmuoju fašistiniu judėjimu buvo dešiniosios pakraipos autoritarinis politinis judėjimas, kuris nuo 1922 m. iki 1943 m. valdė Italiją, vadovaujant Benito Musoliniui.
Apžvelgus plačiau politinių ideologijų spektrą, galima aiškiai įžvelgti ir identifikuoti dabartines parlamentines partijas - kairėje socialdemokratus ir dešinėje – konservatorius ir liberalų sąjūdį. Kitas Lietuvos respublikos politines partijas, kurių pagal 2019 m. sąrašą yra 24-ios, autorius nedrįsta identifikuoti ir tai palieka politologams.
Padarius TV laidą, kurioje politologai sudėliotų esamas politines partijas į lentynas pagal tvarką nuo:
Radikali kairė – Kairė – Centro kairė – Centras – Centro dešinė – Dešinė – Radikali dešinė
visas elektoratas pamatytų dabartinę būseną, kiek partijų mušasi kairėje pusėje, kokios radikalios partijos, turėtų laiko apmąstymams prieš eidami balsuoti.
Gal šitas veiksmas apnuogintų esamas populistines partijas, kurios siūbuoja vėjeliui papūtus, likti ten kur buvo identifikuotos. Pasak politologų, problema čia yra ta , kad visuomenė yra pernelyg naivi politiškai ir negali atsirinkti atstovų, kurie sąžiningai juos atstovautų. Bet jūsų ponai, politologai, priedermė ugdyti elektoratą. Valstybė skiria lėšas priešrinkiminei kompanijai ir jas būtina panaudoti, rengiant TV laidas per visuomeninį transliuotoją, kurios padėtų realiai atsirinkti partiją ne pagal populistinius suokimus ar grąžų abrozdėlį, o pagal vertybes ir ideologiją. Partijos yra demokratinių valstybių kūrimo ir išlikimo įrankis.
Nuleidus kartelę partijoms iki 3 procentų patekimui į Seimą, kursis naujos marginalios, dažniausiai kairiosios pakraipos partijos, nes su šūkiu laisvė-lygybė-brolybė, lengviau pudrinti smegenis elektorato analfabetams. Suprantamas partijų nenoras tiksliai identifikuoti savo ideologiją, nes kiekvienam Antanui, Juozui ir Martynui natūraliai kils klausimai: kodėl tiek daug kairiųjų partijų, kur jų skirtumai? Aš asmeniškai manau , kad parlamentinė socialdemokratų partija būtina ir džiaugiuosi, kad G. Paluckas jos ideologiją stengiasi grąžinti į tikras kairiosios partijos vėžes. Užtektų ir vienos parlamentinės LR liberalų sąjūdžio partijos E. Gentvilas. Yra dar Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) su A. Zuoku ir Laisvės partija su A. Armonaite. Reikia politologams išryškinti tų partijų esminius skirtumus. Gal jų nėra, o veikia netolerancija kitai nuomonei ir komformizmas?
Sveikintinas R. Dagio noras kurti Lietuvos krikščionių demokratų partiją, kuri puoselėja šeimos vertybes, tautos vienybę ir t.t. Liūdna, kad Lietuvos Žaliųjų partija su R. Lapinsku mažai girdima. Manau ji galėtų tapti parlamentine partija. Juk tiek Lietuvoje problemų dėl taršos, ekologijos, miškų, ežerų ir kraštovaizdžio išsaugojimo, atliekų perdirbimo, klimato kaitos ir t. t. Sąmoningai anksčiau nekalbėjau apie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos partiją. Prisipažinsiu nežinau istorijos, kaip prie valstiečių buvo prikabinta žaliųjų sąjunga. Manau tai padaryta pateisinant ten esančius policininkus, profesorius, ūkininkus ir kitu profesijų atstovus, nes pagal apibrėžimą: valstietis-žemės ūkio darbininkas, dirbantis (ir paprastai gyvenantis) kaimo vietovėje. Kalbėdamas su ne vienu vidurinės klasės atstovu, jie teigė, kad niekada nesirinks šio pavadinimo partiją ir skaito nonsensu, kad ūkininkas turintis 10000 ha ir daugiau žemės(feodalas) balsuoja ir yra valstiečių partijos narys.
Kairės ir dešinės radikalios partijos yra kaip prieskoniai sriubai: padauginsi – sugadinsi, pataikysi – palaikysi gerą skonį partijų katile.
Šie paprasti pamąstymai turi pasiekti kiekvieną rinkėją. Kaip tai padaryti? Manau būtini visi kanalai: laikraščiai, internetas ir TV. Perku savaitgalio laikraščius ir paėmęs vieną didžiausių dienraščių užsibrėžiau įdėmiai perskaityti visas antraštes, straipsnius ir netgi visas reklamas. Mano nuostabai, neradau nė vieno ieškoto žodžio: garbė, sąžinė ir atsakomybė. Visame šeštadieniniame laikraštyje – nė vieno.
Apmaudu, liūdna ir apgailėtina. O juk lietuviams garbė – tai savivertės bei atsakomybės jausmas, kai žmogus jaučiasi įvertintas už savo gyvenimą, nuveiktus darbus, ir geras vardas, pelnytas visuomenėje už gerus nesavanaudiškus darbus, už dorą elgesį ir dorą gyvenimą, aukštą moralę, už sąžiningumą, teisingumą, žodžio laikymąsi, pagarbą kitiems ir rūpestį kitais, už pasiaukojimą Tėvynei, idėjai, kitų žmonių gerovei, patriotizmą ir didvyriškumą.
Daugumoje jie gaunami su motinos pienu, bet ne visada, būtinas išsilavinimas ir aplinka.