Bičiulis Vytas netikėtai prisiminė, kad Savanorių prospekte yra originali buterbrodinė, tad kodėl gi nepabandyti? Nuvykome. O ji, pasirodo, įsikūrusi dar TSRS metais pastatytame monolite, kuris ir iki šiol galutinai nėra išbaigtas. Sumuštiniai čia tikrai įspūdingi, bet ne apie tai šis rašinukas. Netikėtai niurktelėjome į storu dulkių sluoksnių pridengtą mūsų jaunystę.
Kažkas prisiminė, kad kaip tik šioje vietoje kažkada stovėjo garsioji „Anykščių vyninė“. Tada, gal 1972 metais, kai aš į ją atkakau pirmąjį savo gyvenime kartą, tai buvo nedidukas, neabejotinai po okupacijos nacionalizuotas namukas. Na, ne visai toks jau mažas, bet…Paprastai vertindavome „šokamas“ kavines ir restoranus, tai yra užeigas, kuriose grodavo muzikantai arba kaip tada juos kažkodėl vadindavome – gyva muzika. Deja, „Anykščiai“ nebuvo šokama vieta. Gal todėl ir publika čia būdavo kiek kitokia nei kitose miesto knaipėse. Daugiau kaip trys ketvirtadaliai čia besirenkančiųjų buvo jau tikri seniai, žmonės, sulaukę daugmaž keturiasdešimties. Suprantu, kad daugelis skaitytojų dabar šyptelėjo, tačiau tokie negailestingi jau buvome mes „tituluodami“ aplink mus esančius. Gi mums tada buvo vos 18…
Nežiūrint to, kad čia rinkosi palyginus mažokai jaunimo, ši vieta turėjo kažkokį sunkiai nusakomą užtaisą – padavėjos visada sukosi su tautiniais rūbais, prekiaujama buvo be išimčių tik gamyklos „Anykščių vynas“ gėrimais, o susirinkusiuosius kas vakarą linksmino jau tikrai senukai – bene 60 metų muzikantai su akordeonu, violončele, rojaliu ir panašiais, regis, iš ano pasaulio sugrįžusiais muzikiniais instrumentais. Malonus vyšnių, serbentų, šermukšnių ar obuolių vyno svaigulys teikdavo tikrai labai mielas emocijas, kurios, deja, daugeliui baigdavosi sekančio ryto aimanomis dėl skaudančios galvos.
Tiesa, „Anykščių vyninė“ dar viliodavo ir savo originaliais bent jau tam laikui patiekaliukais. Prisimenu, mėgdavome užsisakyti riešutų su medumi, varškinio sūrio ir panašių užkandų, kurių su jokiu žiburiu nerastum tradiciniame restorane. Tik būtina prisiminti, kad gyvenome šokių epochoje, todėl tai, kad čia nebuvo šokama, darė šiai užeigai didelį minusą.
Galbūt daugeliui šiandien gali kilti klausimas, kaip suprasti „šokių epocha“? „Wikipediškai“ atsakyti į tai nesiimčiau, tačiau jei savais žodžiais…Na, gyvenome tam tikros doros amžiuje. Daug kas, kas šiandieniniam jaunimui nesuvokiamai paprasta, mums buvo labai sudėtinga. Sakykime, jaunimui susipažinti šiaip, nei iš šio, nei iš to gatvėje buvo kažkoks tabu. Nesugebėdavome to beveik niekas. Mums tada savaime aišku buvo, kad susipažinti su mergina galima tik ją pakvietus šokti, t.y. tokiomis aplinkybėmis, kai muzikos gausme gink Dieve, niekas negirdės tavo „sumandražintų“ pirmųjų pažinties sakinių. Pažinties pradžia visada buvo itin asmeninis ir vos ne intymus reikalas. Negalėjome sau leisti padaryti tai nors kiek viešiau, nes bet kas iš aplinkinių užsijuoktų, išsišaipytų,o tai būtų nepakeliama našta.
Kita vertus, matyt dėl tos pačios priežasties Kaune praktiškai ir nebuvo „nešokamų“ restoranų. Iš, kiek leidžia atgaminti atmintis, Kaune buvusių 35 restoranų ir kavinių, tik trys būdavo neskirtos šokiams, o tik paprasčiausiam pasisėdėjimui. Dabar, suprantama, padėtis absoliučiai priešinga – kavinukės mažutės, jose net norėdamas neįsigudrinsi šokti. O tada tai buvo tik „Anykščiai“, „Bombėjus“ (taip kažkodėl vadinome Geležinkelio stoties restoraną) ir „Tulpė“. Žinoma, priekabus bendraamžis galėtų man primesti ir dar keletą pavadinimų – „Gildija“, „Vilnelė“, „Ugnė“, „Medžiotojai“, „Putinas“… Tačiau visa tai atsirado jau vėliau, o aš kalbu apie maždaug 1972 – 1976 metus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!