Grupė Skamp pristatė klipą apie meilę, kur įvairios poros ją reiškia (bučiuojasi, laikosi rankomis, ir t.t.). Televizija, kurios jie neįvardijo, nusprendė nepublikuoti klipo, nes „jame žmonės bučiuojasi ir tai neva yra netinkamas turinys vaikams.“
Iš esmės sunku patikėti, kad čia nepatiko bučiniai. Bučiniai iš esmės nekenkia vaikams, ir jei būtų kitaip – reikėtų drausminti pačius tėvus. Televizijoje galima matyti nemažai heteroseksualių porų besibučiuojant, muzikos klipuose ir filmuose. Galų gale, juose yra apstu smurto, kas tikrai žaloja vaikų psichiką, bet jis yra publikuojamas.
Problema ta, kad klipe yra ir neheteroseksualios poros: ir du vaikinai, ir dvi merginos. Matyt, tai sujaudino televizijos cenzorius, bet jie to tiksliai, turbūt neįvardijo, nes kitos priežastys kirstųsi ir su logika, ir su duotu paaiškinimu.
Situacija primena LGL socialinės reklamos ir Neringos Dangvydės knygos cenzūravimus (vadinta net homoseksualizmo propaganda). Televizijos ir LEU atsisakė juos publikuoti, nes tai susiję su LGBT tematika, ir gali kirstis su Nepilnamečių nuo neigiamos apsaugos įstatymu.
Pats įstatymas draudžia viešinti informaciją, kuri priešinga Konstitucijos ir CK santuokos ir šeimos apibrėžimams. Pirma jo versija tiesiogiai draudė informaciją apie homoseksualumą, tačiau Seimas homofobiją šiek tiek paslėpė po tarptautinio susidomėjimo. Po kiek laiko, panašus įstatymas buvo priiminėjamas ir Rusijoje. Matyt, juos kažko išmokėme.
Nors Konstitucijoje šeima tiksliai nėra apibrėžta netiksliai, santuoka nurodoma kaip tarp vyro ir moters išimtinai. Tai reikštų, kad bet koks turinys gali būti nubraukiamas kaip žalingas, jei tai susiję su LGBT asmenimis. Prieš tai drausti klipai ir knygos tiesiogiai nesiūlė, jog Konstitucijoje nusikalbama ar panašiai. Bet kai kurie interpretuoja, jog LGBT turinys reiškia, jog jau siūlomos tos pačios lyties santuokos. Tai sudaro prielaidas kanalams ir institucijoms nerodyti dalykų net tuomet, kai tai nepažeidžia įstatymo, nes šie tik „bijo gauti baudas“.
Tai yra nedemokratiška, žalinga, ir žemina mūsų bendrapiliečius dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, tai riboja žmonių saviraišką, ir tai daroma ganėtinai neaiškiai ir plačiai. Yra suteikiamas pasiteisinimas tiems, kurie nenori rodyti LGBT turinio, bet be įstatymo neturėtų pasiteisinimo. Žodžio laisvė yra viena kertinių laisvių, kurias garantuoja Konstitucija.
Antra, įstatymas neleidžia diskutuoti šia tema pilnavertiškai. Viena pusė turės prieigą prie informacijos sklaidos, o kita – ne. Dažnai sakoma, jog Lietuva gėjams nėra pasiruošusi – reikia laukti ir diskutuoti. Bet diskusija nėra galima ir nėra lygi, kai viena pusė yra nuolatos tildoma. Tad, kai prieš LGBT asmenis nusiteikę žmonės sako, kad „dar reikia kalbėtis“, prisiminkite, kad jie tik delsia.
Trečia, nėra jokių priežasčių, kodėl homoseksualumas daro žalą vaikams. Keista tai net bandyti kartoti. Nėra įrodymų, jog tai užkrečiama, ir pats buvimas homoseksualiu iš savęs nėra kenksmingas. Tai moksliniai konsensusai. Galima netikėti pasaulio psichologų asociacijomis, ir manyti, kad visi nupirkti, tačiau tai skamba kaip lengva paranoja.
Apibendrinant, Nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymas sudaro įspūdi, jog homoseksualumas yra kenksmingas ir žalingas, panašiai kaip narkotikai, nusikalstamumas, lošimai (visa tai įtraukta į tą patį įstatymą). Iš esmės, įstatymas stigmatizuoja jau ir taip stimgatizuotą visuomenės grupę. Įstatymas suteikia lūkesčius dešiniems radikalams drausti kitas laisves, kaip eitynes ar tiesiog viešą jausmų demonstravimą (kas yra leidžiama heteroseksualiems asmenims). Tai jau bando daryti Krikščioniškosios kultūros institutas.
Iš esmės, visi palaikantys demokratiją ir žodžio laisvę asmenys turėtų aktyviai prašyti, jog įstatymas būtų pakeistas. Net jeigu jie nesutinka su LGBT santuokomis ar partnerystėmis, nes klausimas yra platesnis. Manau, taip pat, kad įstatymas turėtų būti aktyvistų prioritetinis taikinys trumpuoju laikotarpiu. Investavimas į partnerystės pagirtinas, bet jų įgyvendinimas šiame politiniame klimate sunkiau įsivaizduojamas.
Pasaulyje yra tiek daug valstybių, net tokių, kur nusiteikimas prieš LGBT bendruomenę yra labai didelis palyginus su Lietuva. Bet mažai jų turi tokius įstatymus. Nebūkime kaip tos šalys, nebūkime kaip Rusija, ir suteikime visiems piliečiams teisę reikštis ir kalbėti. Tikroji cenzūra yra čia, o ne kad kažkokie sau įdomūs radikalai neranda šiltų vietų televizijose, ar kad kažkam neleidžia vadinti gėjų necenzūriniais žodžiais ar sielos ligoniais.