Žinoma, kaip neseniai vairuojanti tikrai padarau kliurkų – nuklystu į kitą juostą nei reikėtų ir paskui turiu vėl rikiuotis atgal, tikrai dar daug daug daug ko turiu mokytis ir esu labai dėkinga supratingiems vairuotojams.
Bet kol nepradėjau vairuoti nepastebėjau, kokie visi pikti. Stabtelėjus prie žiedo, kad įsitikintum, ar gali įvažiuoti – būsi užpypsintas. Palaukęs prie įvažiavimo, na, 10 sekundžių daugiau nei patyręs vairuotojas, būsi užpypsintas.
Na, bet dabar apie šiandienos situaciją. Važiuoju aš Kaune, Savanorių prospektu, už manęs – juoda graži „Toyota“. Artėjant prie sankryžos pradeda mirksėti žalia.
Jau tas momentas, kai galiu arba spaust ir posūkį (kurio kampas gan platus) užbaigt jau tik degant raudonai, arba ramiai sustoti.
Man bestabdant užsidega geltona, suprantu, kad pasirinkau teisingai – niekur per tą minutę šviesoforo nenulėksi. Bet tada galinio vaizdo veidrodėlyje pamatau kažkokį mostagavimą.
Įsižiūriu, o už manęs sustojusi juodosios „Toyota“ vairuotoja plūstasi iš paskutiniųjų. Skėsčioja rankomis, keikiasi ir prakeikinėja mane, rodydama į priekį – ko, maždaug, nevažiavai, būtume abi spėjusios.
Teta, keiktis negražu. Kaip sakydavo mano močiutė: „Toks gražus, toks tvarkingas žmogus, o iš burnos – rupūžės.“
Ir lakstyti mieste, ir būtinai spėti į paskutines geltonos sekundes nėra būtina. Toks elgesys prie vairo jau tapo norma: keikti mokinius, keikti klevus, nes jie ne tokie staigūs, atsargesni. Bet taip, aš dar klevas, teta. Ir labai tikiuosi, kad įgijusi daugiau patirties vis tiek nenustosiu elgtis ramiai bei tvarkingai.
Įtariu, kad jums daugiau žalos padarė tas pyktis, tas išsitaškymas, negu kad buvimas reikiamoje vietoje viena minute vėliau. Linkėjimai, teta. Mažiau vieni ant kitų pykime.