Mano Kalėdų stebuklas įvyko prieš kelerius metus. Nepamenu ar tada snigo, ar buvo tokia darganota žiema kaip ši, bet gerai atsimenu, kad likus kelioms dienoms iki Kalėdų sėdejau lovoje, rankose tvirtai suspaudusi rožančių ir su ašaromis akyse maldavau, kad šis košmaras pagaliau baigtųsi.
Žodžiais žemino seksualiai
Nors gal dabar atrodo, kad pasauly būna daug blogesnių dalykų, tačiau tuo metu man – jaunai merginai, kurios jausmai ir moteriškumas buvo be galo pažeminti, tai atrodė kaip košmaras. Ir to košmaro pavadinimas buvo – mano vaikinas. Tuo metu, kai visą naktį negalėjau užmigti, jis gulėjo kitame kambaryje tarsi komoje.
Prieš tai audringai girtavęs su draugu po kelių dienų jis sugrįžo namo. Prieš save aš pamačiau žmogų, kurio akyse buvo tuščia, tarsi žmogus būtų buvęs be sielos. Iki šiol nebuvau jo tokio mačiusi, nors ir mėgdavo retsykiais pasilinksminti. Tą vakarą mes sėdėjome ant sofos, bandžiau apsimesti, kad nepykstu, kad viskas gerai tam, kad galėčiau daugiau sužinoti: kur jis buvo, ką veikė.
Sulaukiau neįtikėtino atvirumą – tokį, nuo kurio ausys linko. Tiesa, nieko blogo jis nepadarė, tačiau turbūt visi esame girdėję posakį: „Žodžiai kartais skaudina labiau, negu veiksmai.“ Tuo metu tai, ką išgirdau, be galo mane sužeidė, nes atrodė, kad šį žmogų myliu ir negalėjau patikėti, kaip jis gali kalbėti tokius dalykus. Tai buvo žodinis seksualinio pobūdžio žeminimas.
Tas vakaras taip ir baigėsi. Jis nuėjo į vieną kambarį, aš nukeliavau į kitą. Tačiau visą naktį mąsčiau, kas atsitiko, ką padariau ne taip, kad vyriškos giminės atstovas mane taip žemina. Buvau tokia įpykusi, o ypač todėl, nes artėjo šventės, planavome kartu jas sutikti.. O dabar dar ir nuotaika visiškai sugadinta. Nusprendžiau išvykti į gimtinę, nenorėjau jo matyti.
Kardinalus sprendimas
Tačiau jis man buvo tik vaikinas, nebuvome susituokę. Kadangi esu tikinti krikščionė, man jau seniai nedavė ramybės vienas iš Biblijoje nurodytų mokymų – neturėti lytinių santykių iki vestuvių. Tuo metu mąsčiau: juk aš tikinti ir Dievas mane vis tiek myli, nors ir esu nuodėminga. Svarbiausia – niekam nieko bloga nedaryti. Bet tą vakarą aš supratau, kad bloga aš dariau tik pati sau. Ir nors būdamas blaivas mano vaikinas ir atrodydavo, kad mane gerbia, tačiau tą vakarą alkoholis atskleidė visas kortas. Išplaukė visas pasąmonėje susikaupęs šlamštas.
Grįžusi namo dar kartą viską apsvarsčiau ir širdyje gavau atsakymą, kad klydau ir gavau pasekmes už savo klaidas. Man šis suvokimas buvo toks stiprus, jos nebegalėjau toliau gyventi taip, kaip gyvenome iki šiol.
Atėjo Kalėdos. Jis paskambino man. Pasveikino. Paklausė, ar galiu atvykti. Sutikau. Tą vakarą labai bijojau pasakyti tai, ką nusprendžiau – bijojau, kad tai mus išskirs. Tačiau atradau stiprybės ir tariau, kad nebegalime gyventi taip, kaip gyvenome – nebegalime užsiiminėti seksu iki kol netapsime vyras ir žmona.
Mano vaikinas taip pat buvo tikintis, tik galbūt ne taip giliai. Mačiau, kad jam tai buvo labai netikėta ir nors buvo labai sunku, tačiau jis sutiko pamėginti ir tame netgi sugebėjo pamatyti dalį prasmės.
Laukiame vestuvių – labai!
Jau kelis metus gyvename priėmę skaistybės įžadus, nors ir esame susižadėję. Kaip tai pakeitė mūsų santykius? Kardinaliai. Pradėjome kur kas labiau gerbti vienas kitą. Atradome daugybę dalykų kaip vienas kitam galime parodyti dėmesį, nepainiojant intymių santykių. Pradėjome labiau vienas kitą pažinti.
Tai mūsų santykius tik dar labiau sustiprino, nes suvokėme, kad esame kartu ne dėl malonumų, o todėl, kad vienas kitą traukiame kaip asmenybės. Daugiau negirdėjau iš savo vaikino jokių panašių žeminančių dalykų kaip aną kartą. O mano pasitikėjimas kaip moters ir pagarba sau žymiai labiau išaugo.
Neabejoju, kad tai yra Dievo malonė ir palaiminimas, kuris ateityje duos tik dar daugiau gerų vaisių. Man tai yra stebuklas. Kadangi nuo tų Kalėdų tapome kur kas laimingesni. Žinoma, labai laukiame savo vestuvių!
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Savo pasakojimus siųskite paštu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite 200 eurų „Hiatus“ dovanų čekius.