Diržas namuose tapo didžiausiu siaubu ir košmaru, tiesa, nebe vaikams, kaip buvo iki šiol, o juos auginantiems tėvams. Lietuvą sukaustė dar visai neseniai iš jos pasitraukusi, baimė. Baimė būti apskųstam ar apšmeižtam kaimyno arba kokio nors, savo diena nelabai patenkinto, praeivio. Bet koks praeivis, bet koks kaimynas, net ir tas, kuris nuolat mėgsta skųstis dėl per garsiai leidžiamos skalbimo mašinos, indaplovės, tas, kuris nuolat nepatenkintas dėl per garsiai lojančio kaimyno šuns ar murkiančios katės, net ir toks kaimynas, pamatęs vaiką smagiai besiturškiantį rudeninėje baloje, gali anonimiškai apskųsti bet kurią jam nepatikusią ar neįtikusį šeimą dėl vaikų nepriežiūros.
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba šiandien turi beveik tiek pat teisių, kiek ir greito reagavimo būrys, „Aras“. Ji turi teisę daryti reidus, tikrinti šeimas, turi teisę savo batais trypti ne tik laiptines, bet ir butus, namus, turi teisę landžioti po kambarius, spintas, kitaip tai yra vadinama nenoru bendradarbiauti. Kiekvienas namuose rastas diržas staiga gali virsti daiktu, kuriuo galimai buvo smurtaujama prieš vaikus.
Vaikai tapo lyg daiktas, lyg transporto priemonė ir teisė vairuoti, kurią galima atimti iš nepaklusnaus, neblaivaus vairuotojo. Po kiekvieno skundo tėvai per prievarta įveliami į žaidimą, kuriame lyg kompiuteriniame žaidime jiems reikia „praeiti“ lygius, norint išsaugoti vaikus šeimoje.
Kas Lietuvoje auklės vaikus, nes dabar suaugę žmonės, tėvai, turi kur kas mažiau teisių nei jų vaikai. Vis dažniau ir daugiau suaugusiems aiškinama, kur ką ir kaip daryti, kur rūkyti, kiek ir kada gerti alkoholio, kaip ir kokių mokesčių mokėti, kuo maitinti vaikus, kaip juos auklėti... Suaugę gauna per nagus už bet kokį, net ir labai menką nusižengimą, tad kas apgins pačius tėvus nuo juos nuolat už viską puolančios valstybės?
Kodėl valstybė nesirūpina tais, kuriems tikrai reikalinga jos pagalba. Kiek Lietuvoje šeimų su mažamečiais vaikais, kurie namuose neturi vandentiekio, kiek šeimų, kurios neturi net elektros, kiek vaikų kiekvieną šiltą ir šaltą dieną pėsčiomis eina po kelis kilometrus į mokyklas, eina lyjant ir pustant, eina šalia pavojingų kelių...
Taip, smurtas vaikų atžvilgiu yra nepateisinamas jokiais būdais, kaip nepateisinamas ir kur kas didesnis smurtas prieš tėvus ir visą šeimą. Kepštelėjimas per sauskelnes, pora stiklinių alaus ar vyno vakare prie televizoriaus tikrai netraumuoja vaikų ir visos šeimos taip, kaip traumuoja prievartinis vaiko paėmimas iš šeimos.
Ar pultų inspektoriai atiminėti vaikus iš savo vaikų, ar jie tikri, kad jų pačių vaikai niekada nėra užploja per užpakalį savo vaikams, ar jie patys niekada nėra vartoje namie alkoholio, jų vaikams žaidžiant tame pačiame kambary? Ar tie patys inspektoriai ir prokurorai išdrįstu pulti savo tėvus, juk kiekvienas, anksčiau ar vėliau esame gavę pylos nuo tėvų.
Gaila, bet tokių istorijų, kurios dabar gausiai aprašomos spaudoje ir portaluose, pagrindiniu veikėju, deja, taps ne diržas ar staiga laimingais tapę vaikai, o lagaminai. Dalis žmonių nebenorėdami kęsti prievartos ir neteisybės, nenorėdami rizikuoti vaikais – tiesiog emigruos. Kitoje pusėje – bus daug iškrautų lagaminų žmonių, kurie galbūt jau buvo apsisprendę važiuoti ir su šeima kurti gyvenimą Lietuvoje.