Deja, taip. Ši skaudi jauno politiko Roko Žilinsko netektis parodo mūsų visų sugedimo lygį. Staiga iš niekur atsiranda būrys gedinčių žvaigždžių, kurios iki tol tik šaipėsi. Ta pati žiniasklaida pradeda traukti niekur negirdėtus duomenis apie gerus vienokius ar kitokiu darbus. O kur jūs visi buvot prieš tai? Dar pasirodo, kad būta ir draugų, kurie buvo tikri slapti draugai, bet to nenorėjo viešinti, tai, matyt, buvo politiškai nepatogu. Dabar tai laikas visiems pasireikšti ir užsidėti riebų politini pliusą.
Kalbant ne apie politikus, o apie mus – visuomenę, kiek esame sugedę, kiek iš mūsų visų išeina negatyvo, pykčio ir visokio „š“?
Žinoma, lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis. Tai ir atspindi, kokie visi esame gražūs viduje... Iš žmogaus neliko nieko žmogiško, išskyrus profilio nuotrauką...
Šiandien turime puikių politikų, kuriems nerūpės, ką apie juos kalbėsime ir galvosime, kai jų neliks. Kaip ir dabar turbūt Rokui mažai tai rūpi.
Mūsų gero žodžio reikia šiandien. Reikia čia, dabar. Kodėl nepabandžius savo žodžiais kurti ir statyti Lietuvos?
Keiskime tradicijas drabstytis purvais, ieškokime pozityvumo, gal kartais avansu, nepelnytai pasakysime gerą žodį, bet lygiai taip kaip žodžiai žeidžia, žodžiai gydo. Galbūt tai duos daugiau naudos, nei nesibaigianti nepasitenkinimo ir purvo lavina, kuri užgriūva kiekvieną politiką, kuris tik žengia į politinę areną? Ar nemanot, kad būtent visuomenė juos, jaunus užsidegusius ir energingus politikus, nubloškia į abejingumo ir gilios apatijos būseną, tarsi politinę komą?
Kalbėkime apgalvotai. Galbūt šiandien vaikui pasakytas geras žodis pakels ir sustiprins jį, o tas vaikas taps didžiu politiku, kuris vėliau pakeis mūsų kraštą... Norime permainų valdžioje, gyvenime? Turime keistis patys, niekas už mus nepasikeis ir niekas mūsų nepakeis.
Ilsėkis ramybėje, Rokai Žilinskai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!