Esu jauna, graži, protinga, pasitikinti savimi, žaisminga ir...laiminga!
Prireikė kelių minučių, kol parašyčiau šį pirmą sakinį. Na, kad jauna, tai tikrai neabejoju - man 23-eji. Bet kad esu graži, tai ne taip seniai sau pripažinau. Nors anksčiau buvo nemažai žmonių, kurie tai sakė, tačiau kvailai jais netikėjau, o kai patikėjau - supratau, kad vis tik esu dar ir protinga. Nes protą reiškia ne tik pasiekimai ar studijų rezultatai, veiklos, kuriomis užsiimame, bet ir pasitikėjimas savimi.
Och, tas pasitikėjimas savimi... Kiek laiko aš jo neturėjau ir kaip džiaugiuosi, kai jis prabudo mano krūtinėje! Tarsi antra širdis suspurdėjo ir pradėjo plakti, ir kuo toliau, tuo plaka smarkiau.
Pasitikėjimo savimi reikia visiems visada. O prasideda jis nuo teigiamo savęs vertinimo. Man tai padėjo suprasti vienas vaikinas, kuris tiesiog paprastai manimi susižavėjo (tikrąja to žodžio prasme), o aš, pasimetusi ir išsigandusi, pabėgau ir užsidariau kambaryje ir susigūžiau lovos kamputyje. Tikrai taip.
Galbūt atrodo keista, bet mane kankino paprastas klausimas, kodėl ir ką galėjo manyje per tokį trumpą laiką (vieną vakarą) pamatyti?! Ir tada atradau save iš naujo. Įvertinau iš naujo. Labai teigiamai įvertinau.
Supratau, kad ilgai, labai ilgai šalinausi antros pusės ieškojimo, nes bijojau pasikartosiančios skausmingos tėvų istorijos, nenorėjau net bandyti, tiesiog vaikščiojau su nusvirusiomis rankomis, kurios beveik vilkosi grindiniu ir buvo beveik iki kraujo skausmingai nubrūžintos.
O dabar vertinu save labiau. Man tiesiog reikėjo vieno žmogaus, kuris manimi patikėtų ir labai daug laiko. O ko gero galėjau tą laiką sutaupyti ir užsiimti širdžiai mielais dalykais, pavyzdžiui bučiniais, cha!
Esu linksma ir žaisminga kaip vaikas. Stotelėje šoku su ausinėmis pagal muziką. Jei mylėsiu, tai neabejoju, kad mylėsiu visa širdimi. Todėl buvau užrakinu savo širdį po devyniais užraktais. Nes, matyt, bijojau. Neaišku ko, matyt neoriginaliai pasakysiu, bet bijojau nežinomybės. Bijojau išleisti širdį, nes galvojau kad ją ims ir nusineš juodos varnos, suplėšys savo snapais į skutelius.
Ir visai neseniai atradau auksinę rašytojo C. S. Lewis mintį: „Mylėti - tai būti pažeidžiamam. Mylėk bet ką ir tavo širdis nukentės ir gali atsitikti, kad suduš. Jei nori būti tikras, jog išlaikysi ją nepažeistą, negali jos niekam duoti, netgi jokiam gyvūnui. Apvyniok ją įvairiais užsiėmimais ir mažais malonumais; venk bet kokių nepatogumų. Užrakink ją saugiai savo savanaudiškumo skrynioje ar lagamine. Bet toje skrynioje, saugi, tamsoje, be emocijų, be oro, ji pasikeis. Ji nebus sudaužyta, ji taps nepažeidžiama, nepaveikiama, jos nebus galima net pagerinti ar pataisyti. Mylėti - tai tapti pažeidžiamu“.
Nelabai ką galiu pridėti, nes nežinau ką reiškia mylėti, nes nieko dar iki šiol nemylėjau. Labai ilgai netikėjau meile.
Tiesiog matau, kad per ilgai nepasitikėjimas buvo užvaldęs, o dabar ta beveik antra pasitikėjimo širdis plazda krūtinėje ir jaučiu, kaip lengvai galėtų užauginti man porą baltų sparnų, su kuriais jau esu pasiruošus skristi.
Štai čia ir priėjau prie to, jog esu laiminga. Neturiu tos trūkstamos vadinamos antros pusės, bet man jos kaip ir netrūksta, nesijaučiu „pusėtinai“. Jaučiuosi pilna tokia, kokia esu, ir jau savo širdį, tokią gyvą ir paprastą, karštą ir pulsuojančią, galiu išleisti pasivaikščioti.
Manau, kad kai ji atras kitą vaikščiojančią, tikrą širdį, galėsime kartu paaugti savo vidumi ir galbūt likti kartu, arba nueiti kas sau, tačiau jau būsime labiau subrendę, išmoningesni ir kitaip kaip „labesni“. Ir toliau, jau paaugus, atrasti kitą širdį. Nes visoms širdims iki skausmo reikia artumo.
O aš, pasikartosiu, kad mylėsiu visiškai, paprastai ir aiškiai. Ir atsiųsiu prikvepintas atvirutes iš visų pasaulio kampelių. Ir gatvėje pribėgsiu ir pabučiuosiu net ir per speigą. Ir troleibuse deklamuosiu tau eilėraščius. Ir ant kelių užsirangysiu. Ir jei atsakysi tuo pačiu nuoširdumu, ryte iškepsiu blynų ir išvirsiu kavos!
Žinau, kad visi mes pažeidžiami, bet nereikia ieškoti tų antrų pusių, nes mes esame pilni vienetai, tiesiog augti ir pažinti save ir vienas kitą dviese yra lengviau. O pasitikint savimi ir išleidžiant karštą širdį laukan, tikėtina, kad ji greit ras kitą, taip pat vaikščiojančią, atvirą ir pasitikinčią širdį!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.
Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“ iki vasario 10 d. Vieno teksto autoriui atiteks specialus DELFI puodelis ir 50 litų „Vero Cafe“ čekis.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: