Pirmoji tema apie inteligentus – gali remtis Kudirka, kuris tuo metu labai pakeitė savo profilį (tuometiniais laikais daugelis inteligentų buvo sulenkėję, tarp jų ir himno autorius, tačiau vis dėlto įkvėptas kitų rašytojų jis pasirinko lietuvio inteligento kelią ir įkūrė „Varpą“), taigi temai jis labai tinka ir pritinka, netgi pats patriotizmas yra.
Tęskime toliau. Alkoholikas J. Kunčino knygoje? Puikiausa sąsaja su šiomis dienomis, dabartiniai inteligentai susiduria su alkoholizmo problema, bohema tampa „perspausta“ ir netikra, ji naudojama tik kaip priedanga pateisinti savo girtavimo problemą (kodėl gi neparašius to, jei J. Kunčinas atrodo toks nusidėjelis.) Na, o jei nesugalvojama kaip pasiremti J. Apučiu – gera naujiena, juk samprotavimo rašinyje norint gauti „šimtuką“ užtenka pasiremti vienu iš trijų autorių.
Kita tema – „Ką gali juokas?“ Puikiai parinkti autoriai. Gerbiamasis Balys Sruoga savo memuaruose „Dievų miškas“ juoką ir ironija pabrėžia kaip esminį dalyką, padėjusį išlaikyti žmogiškumą žvėriškoje lagerio aplinkoje, na, o autoriaus biografiją, manau, daugelis moka bene geriausiai. Toliau – M. Ivaškevičius ir vėlgi puikiai pasiremti galima „Madagaskaru“, būtent K. Pakšto idėja perkelti Lietuvą prie Afrikos krantų. Tokia, regis, juokinga idėja tampa utopija, taigi net juokaujant gali gimti problemos sprendimo būdas, kad ir koks neįtikėtinas jis atrodo.
Deja, J. Savickiu nesirėmiau pati, bet „Ad astra“, novelėje, kurioje skandinamas šuo, tikrai galima įžvelgti ironijos, kai paskendusio šuns šeimininkas vėliau ramiai geria arbatą su kunigu. Gal tai ir netiesioginis juokas, bet jis savo sąžinę nuramina ir iš dalies pasišaipo dėl savo vargo su nusususiu ciūciku. Na, o jei abiturientas geriau išmano patriotizmo temas, literatūrinio rašinio pirma tema buvo apie emigranto ilgesį Tėvynei. Visi egzodo rašytojai, puikiai viskas tinka ir pritinka, o S. Nėrimi galima idealiai pasiremti kaip ta, kurią apsaugoti į Rusijos gilumą išsiuntė pati SSRS.
Pati buvau išmokusi ir J. Aisčio citatas iš tokių eilėraščių kaip „Kraujo lašas“, kuriame poetas apgailestauja, kad negali ginti tėvynės, kurios taip ilgisi. Nors paskutinės temos nepamenu, manau, ir šių trijų per akis, kad abiturientas būtų laisvai galėjęs parašyti gerą ir kokybišką rašinį. Turbūt vienintelis dalykas, kurį po šių metų temų keisčiau, tai kad kaip matematikos egzamine išdalina lapą su formulėmis, taip lietuvių egzamino metu mokiniai galėtų gauti lapą su visais privalomais autoriais ir šalia parašytais amžiais, kada jie kūrė ir gyveno.
To visiškai užtenka, o ir dvyliktokui lengviau, nesijaudina, kad gali sumaišyti devyniolikto amžiaus pabaigą su pradžia ir panašiai, o tie, kurie ruošiasi ir istorijos egzaminui, gali prisiminti ir parašyti daugiau istorinio konteksto. Išvados tokios: egzamino temomis tikrai neverta skųstis, o kūrinių neužtenka tik perskaityti, juos dar reikia suprasti ir mokėti pritaikyti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esate vienas iš 36 072, šiandien rašiusių rašinį? Prašome pasidalinti patirtimi!
Papasakokite, kokia tema rašėte, kiek užtrukote? Ar sudėtingas Jums pasirodė egzaminas? Atskleiskite, kas egzamino metu pasirodė sunkiausia, ką patartumėte kitąmet lietuvių egzaminą laikysiantiems abiturientams?
Savo nuomone galite pasidalinti spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Egzaminas“.
Tai pat nuomonę galite parašyti ir anketoje žemiau: