Peržvelgus mokslininkų darbų sąrašus, susidaro įspūdis, jog Lietuvos socialiniai mokslai dūsta provincialumo gniaužtuose. Profesūra leidžia ir redaguoja savo pačių vietinės reikšmės žurnalus, patys juose spausdinasi ir patys tuos straipsnius cituoja. Nenuostabu, jog doktorantai taip pat verčiami spausdinti mokslinius darbus jų profesorių redaguojamuose leidiniuose. Tuo būdu sukuriama uždara pseudomokslinė erdvė. Tai – idealus būdas pasididinti atlyginimus!

Dažnai pasigirsta balsai, jog pasaulio akademinių žurnalų reitingai yra orientuoti į angliškai kalbančias šalis ir todėl neatspindi tikrųjų Lietuvos mokslininkų pasiekimų. Kaip ten bebūtų, mūsų mokslininkai negali sau leisti užsidaryti savo pačių sukurtame kiaute. Atvirkščiai, privalome pilnai atsiverti pasaulinei mokslo rinkai, jei norime ne tik pakilti reitingų lentelėse, bet ir suteikti studentams adekvatų žinių bei įgūdžių bagažą. Vien tik Lietuvos ekonominė, politinė, ir socialinė raida domina labai mažą būrelį pasaulio mokslininkų, tačiau mūsų šalis platesniame socialinių mokslų kontekste visada patrauks užsienio kolegų dėmesį.

Ne visi Lietuvos mokslininkai verda savose sultyse, tačiau išimčių yra tikrai per mažai. Vargingas aukštojo mokslo finansavimas tik paaštrina šią problemą. Nepadeda ir finansinės paskatos matuojančios pasiekimus savo pačių sukurtais, o ne pasauliniais standartais. Dauguma žmonių sutiktų, kad pasaulinio lygio profesorė dirbanti Lietuvoje gautų dosnų piniginį atlygį. Tačiau liūdna, kai mokslininkai, išleidę keletą vadovėlių savo universiteto leidykloje, išspausdinę keletą straipsnių savo redaguojamame žurnale ir sudalyvavę keliose tarptautinėse konferencijose, jaučiasi užkariavę mokslo viršūnes.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!