Aš – galima sakyti, paprastas kaimo vaikinas. Gimiau ir augau kaime, tėvai turėjo ūkį, prie kurio visada padėjau. Po mokyklos dar baigiau proftechninę mokyklą ir pradėjau mieste dirbti statybose. Jau daug metų gyvenu didmiestyje, bet požiūris, vertybės ir mąstymas nepasikeitė. Neišpuikau.
Statybininkas man visada buvo patraukli profesija. Ėmiau tą dirbti ne dėl to, kad daugiau nieko nebūčiau galėjęs išmokti. Man patinka matyti, kaip savomis rankomis gali kažką sukurti. Dirbi dieną, dvi, tris – žiūrėk, jau yra pamatai ar siena. Tavo veikla palieka aiškų ženklą, jauti savo darbe prasmę. Kai projektai sudėtingesni, reikia nemažai ir galvą pasukti, kad rastum, kaip geriausiai padaryti, ko nori užsakovas. Yra ir skaičiavimo, ir matavimo, ir problemų sprendimo. Darbas ne monotoniškas. Ir niekada jo nelaikiau prastu.
Ilgai buvau vienišas, bet prieš metus susiradau draugę. Ji dirba aukšto lygio biure – palyginimui pasakysiu, panašiai, kaip dirbtų banke. Statybose atlyginimas nemenkas, o jos alga, kiek žinau, dar didesnė. Bet to niekada nesureikšminau. Bet kai apsigyvenome kartu, pamačiau, kad ji tai sureikšmina. Prasidėjo pastabos dėl darbo pobūdžio, sakymas, kad visą gyvenimą juodadarbiu nebūsiu, sakymas, kad protingo žmogaus darbas ir yra protu, o ne rankomis... tiesiog darbo biure aukštinimas.
O neseniai jau kelis kartus užsiminė ir dėl pinigų. Iš pradžių paklausė, ar aš nekompleksuoju, kad ji daugiau uždirba (iki to momento nebuvau apie tai net pagalvojęs), paskui skatino pasiimti papildomų „chaltūrų“, kelti savo pajamų lygį ir taip toliau.
Iš pradžių man viskas neatrodė labai blogai, galvojau, pašnekės ir praeis, bet tie pasakymai netyla ir man jau darosi nemalonu. Dėl nuolatinių komentarų nežinau, nei kaip reaguoti, nei kur dėtis. Savo gyvenimo būdo ir mėgiamo darbo dėl žmogaus keisti nenoriu. Iš kitos pusės, jeigu tai tikrai mano žmogus ir su ja aš sukursiu šeimą, ir ateitį, tada gal verta atsižvelgti į tai, ką sako? Prašau, patarkite. Gražių švenčių.