Mes, statybininkai, taip pat darbuojamės komandiruotėse, kaip, pavyzdžiui, „fūristai“. Irgi nematome šeimų ir kartais patiriam įvairių nuotykių.
Jei pasakyčiau, kad mes šventesni už „fūristus“ – nepatikėtumėte. Jei mes kartais ir nusidedame – tai netyčia ir tik iš didelės meilės bei pagarbos nuodėmėn traukiančiam objektui.
Išvyka pas mamą Ziną
Kai buvau truputį jaunesnis, darbavausi viename objekte rytų pusėje. Darbas sunkus, daug purvo, buitinės sąlygos – vidutinės, bet išgyventi buvo galima.
Po poros savaičių darbo vadovas griežtai pasakė, kad vakare važiuosime „pas mamą Ziną“. Nieko daugiau neaiškino. Vakare jis, aš ir dar du kolegos sėdome į taksi ir išvažiavome.
Per murzinus tamsintus langus, o dar sėdėdamas viduryje, nemačiau, kur veža ir dėl to nesukau sau galvos. Jei nuveš, tai ir parveš.
Atvažiavome į daugiabučių kvartalą, vadovas sumokėjęs taksistui nuvedė į vieną butą. Duris atidarė... och – tikra mama Zina. Tiek pastačius, tiek paguldžius, o šypsena per visą durų plotį.
„O, kokie gražuoliai“, – suplojo rankomis ir pakvietė į vidų.
Nelabai dar susigaudžiau, ko čia atvažiavau. Stovint prieškambaryje pastebėjau svirduliuojantį vyrą, pusnuogę moterį, juoką, kalbas. Kambaryje stalas nukrautas ne labai gerai atrodančiais užkandžiais, gėrimais, prie stalo – kelios merginos ir piktas, nemalonios išvaizdos tamsiaplaukis vyras.
Supratau – eilinis bordelis. Jaunystėje iš panašios „įstaigos“ parėjau guzuota galva ir be piniginės, tad nuo to laiko tokių vietų vengiau, bet trauktis nebuvo ir nejučia paliečiau piniginę.
„Visi lauk, atvažiavo pabaltijiečiai“,– tarė griežtai šeimininkė, ir visi išsilakstė. Liko tik prie stalo krašto sėdintis paniuręs tamsiaplaukis. Aš priešais jį ir atsisėdau. Nespėjau mirktelėti, kaip pasikeitė stalo turinys ir prasidėjo tai, kas prasideda prie stalo.
Mama Zina buvo labai komunikabili. Skambėjo muzika, tai užeidavo tai išeidavo merginos, tik aš sėdėjau priešais vyrą kaip baslį prarijęs. Paniurėlis, kaip ir aš, negėrė – tik retsykiais pasikapstydavo savo lėkštėje.
Nauja draugystė, arba paliesi – iškastruosiu
Pasiūlė man pakabinti iš jo lėkštės plovo. Kukliai pakabinau. Pasiūlė išgerti, mandagiai atsisakiau, tai jį labai nustebino.
„Šaunuolis, ir aš negeriu“, – tarė draugiškai. Po truputį užsimezgė draugiškas pokalbis apie ši bei tą. Mes tyliai kalbėjomės. Staiga į kambarį įlėkė labai miela mergina, mane apkabino ir žaismingai krimstelėjo į ausį.
Mano pašnekovas taip trenkė kumščiu į stalą, kad net mana Zina pašoko.
„Jei bent pirštu ją paliesi – iškastruosiu!“ – riktelėjo piktai. Virptelėjo tarpukojis ir klusniai kaip pirmokėlis padėjau rankas ant stalo.
„Nerėkauk, geriau eik lovą sutvarkyti. Nebus kur pabaltijiečiams prigulti“, – atkirto gražuolė ir dingo.
Vyras, vardu Jura, klusniai pakilo ir pasikvietė mane. Pasakysiu atvirai, aš jau geriau miegočiau ant suoliuko parke nei tokiame kambaryje ant sukrypusios lovos, bet šią akimirką buvo mieliau padėti naujam draugui nei sėdėti prie stalo. Kampe pamačiau gitarą.
„Moki groti?“ – paklausiau.
„Taip“, – atsakė, ir netrukus atmosfera prie stalo pasikeitė. Nesu muzikologas, bet mano manymu Jura dainavo ir grojo visai neblogai. Ypač patiko daina „jei skraidyti – tai skraidyti, jei mylėti – tai mylėti, jei šauti – tai šauti...“
Kai aš pagrojau ir lietuviškai padainavau „Žydi gėlės laukose, spindi saulėje rasa“, mana Zina plojo net atsistojusi.
„Viskas, gana kvailioti, laikas į vonią“, – griežtai tarė šeimininkė ir visi sužiūro į mane. Nurijau sausą seilę ir nedrįsau užgerti. Kodėl aš? Tyliai sėdžiu, niekam nieko blogo nedarau, bet visi į mane atsisuko.
„Jis pasėdės su manimi ir mes padainuosi“, – tarė Jura ir į vonią mama Zina nusivedė mano kolegą.
Gražuolė kainavo meilės kančias
Netrukus pasigirdo tekančio vandens triukšmas, linksmi šūkčiojimai, pliuškenimas, pliaukštelėjimai, juokas ir taip toliau. Bandžiau įsivaizduoti, kaip standartinėje daugiabučio vonioje telpa nemenkas mano kolega ir apkūni šeimininkė, bet pritrūko fantazijos.
Klausiausi atvirauti apie savo gyvenimą pradėjusio Juros ir tikėjausi išvengti vonios procedūrų.
Klausantis buvo ir gaila jo, ir pikta. Neblogai išsilaikęs vyras, karininkas, turintis kapitono laipsnį, bet pasimetęs gyvenime. Aš galvojau, kad šiuose namuose jis yra kaip apsauginis, bet klydau. Jis čia trinasi dėl tos gražuolės kuri man įkando į ausį.
„Man žmonos gaila, sūnų myliu, bet štai šią gražuolę myliu labiau. Ji mane dažnai ignoruoja, net pasityčioja, bet neturiu jėgų nuo jos pasitraukti. Kaip koks tarnas vykdau visus jos nurodymus ir pageidavimus“, – porino karininkas.
Keista buvo matyti, kaip vyras suskysta dėl – taip maniau – eilinės barakudos. Teko matyti panašias artimų žmonių tragedijas, tad atsargiai bandžiau pasidalinti karčia kitų patirtimi ir patarti, kaip išspręsti iškilusias problemas.
Bendraujant gražuolė kelis kartus buvo užsukusi, bet net neatkreipė dėmesio į savo mylimąjį, o tik aistringai žybčiojo akytėmis mano pusėn. Tie, kas lankydavosi rytų pusėje patvirtins, kad ten pabaltijiečius mėgdavo ir vertindavo dar nuo senų laikų.
Prisipažinsiu, mergina tikrai buvo grieko verta, bet kaip įmanoma stengiausi neduoti pagrindo savo pašnekovo pykčiui.
Atstūmiau moterį kaip karštą bulvę
Grįžusį iš vonios kolegą vos bepažinau. Baltas chalatas ir pats visas švytintis kaip naujai atgimęs. Stebino šeimininkės energija, nes į vonią nuėjus ir antrajam kolegai triukšmai buvo ne ką silpnesni.
Neišvengiamai artėjant mano eilei labai užsinorėjau namo, bet žalio supratimo neturėjau, kur eiti. Nusprendžiau bandyti laimę.
Kol mama Zina darbavosi vonioje, o mano pašnekovas nuėjo į tualetą, pakilau nuo stalo ir pasukau durų link. Tuo metu įėjo gražuolė, apsikabino ir staiga įsisiurbė į lūpas. Ji bučiavo, bet aš mačiau ne jos akis, o kaip atsidarė tualeto durys ir išėjo jos mylimasis.
Dar niekada gyvenime nebuvau toks grubus su moterimi, bet savisaugos instinktas aukščiau už džentelmeniškumą. Atstūmiau gražuolę kaip karštą bulvę, o išėjusiam iš tualeto Jurai griežtai pasakiau: „Aš einu namo.“
Tuoj iš vonios išlindo mama Zina. Keletą akimirkų tylomis visi žiūrėjo į mane.
„Susimokėk ir eik“, – griežtai tarė šeimininkė.
„Tai kad aš niekam nieko nepadariau“, – pasiteisinau, imdamas nuo pakabos striukę.
„O kuo aš kalta?“ – atkirto Zina žaismingai ir ištiesė delną.
Prisiminiau karčią jaunystės patirtį ir ištraukiau 50 dolerių.
„Palydėk gražuolį“, – burbtelėjo šeimininkė.
Gerai, kad Jura palydėjo. Tik išėjus į kiemą keletą neaiškių vaikinų parašė užrūkyti, bet pažinę mano palydovą atstojo. Atsisakiau Juros pasiūlymo truputį kur nors pasėdėti ir laimingai grįžau į viešbutį.
O vonioje – staigmena
Kolegos parsirado paryčiais. Viršininkas išvertė mane iš lovos.
„Mamai Zinai patiko tavo dosnumas ir tu jai labai patikai. Šiandiena ji tave pasiims ir gausi visą komplektą nemokamai“, – tarė linksmai, ir grąžino 50 dolerių.
Į mano prieštaravimus numojo ranka, tad pavakary jau buvau tuose pačiuose namuose ir sėdėjau prie stalo tik su Zina. Nebuvo nei gražuolės, nei mano draugo, nei kitų.
„Kur jie?“ – paklausiau.
„Jurą išvariau pas žmoną, giminaitė išvažiavo namo, o kiti dirba objektuose“, – atsakė.
Kadangi buvome tik dviese tai ilgai nevakarojome. Nuvedė į vonią ir gavau visą komplektą jos teikiamų paslaugų, bet ne tokių, apie kurias galvojau.
Mažoje daugiabučio vonioje mama Zina teikia „mamos paslaugas“. Kažkas panašaus šiais laikais būtų SPA, tik naminis.
Na, kas gali būti maloniau, kai tave lyg kūdikį rūpestingai numaudo, nutriną nugarą, nukarpo nagus, pakerpa plaukus, palygina antakius, apvelka švariu baltu chalatu ir maloniai pasako: „O dabar, balandėli, eikime gerti arbatos.“
Viename iš keturių kambarių galima ir pernakvoti, bet man to neprireikė. Įsivaizduokite, kokia staigmena buvo štai toks priėmimas.