Šį rašinėlį mane paskatino parašyti pamatyti patarimai, kaip mamoms verta namuose slaugyti sergantį vaiką, neatsitraukiant nuo kompiuterio ir, nepažeidžiant „verslo etikos‘‘, ir tuo darbdaviui įrodyti, kad vaikas tau – antroje ar dešimtoje vietoje.
Pirmoje vietoje – viskam pasiruošusi lojali darbuotoja, persikreipusi nuo streso ir įtampos, viena ranka vaikui matuojanti temperatūrą, kita – nervingai barškinanti kompiuterio klaviatūros klavišus...
Iškart noriu atsiprašyti visų, kuriuos gali įžeisti mano mintys: moterų ir šeimų, neplanuojančių vaikų, visų tradicinių ir netradicinių šeimos modelių šalininkų, prisiekusių vienišių.
Aš noriu pabūti advokate klasikiniam šeimos modeliui – jaunai porai, auginančiai vaikus, o ypač moteriai – mamai.
Aišku, ir vienišoms mamoms, kurios išvis kovoja už išgyvenimą... Vienu žodžiu, aš noriu apginti motinystę šiuolaikinėse bado žaidynėse, kurios vadinamos gyvenimu. Ir, manau, turiu tokią teisę. Rašau apie tai, ką matronos vadins ištižimu, alfa vyrai – „bobų reikalu“, o darbdaviai – mažą pridėtinę vertę nešančiais darbuotojais.
Prastos žinios biologiniam laikrodžiui
Visi suprantam, kad Lietuva miršta. Ir kai mes. dabartiniai penkiasdešimtmečiai, vos ne didžiausia esama amžiaus grupė, išeisim į užtarnautą poilsį, tada tų, kurie nebuvo plėšriai verslūs, laukia priverstinė eutanazija.
Nė kiek neperdedu ir nešaržuoju. Nebus tiek darbingų žmonių ir jie nepajėgs išmaitinti savo vaikų, taip kad „mums, seniams‘‘ bus liūdnoka. Nes sunkiai įsivaizduoju septyniasdešimtmetę akių chirurgę, septyniasdešimtmetę fizinio lavinimo mokytoją, septyniasdešimtmetį fūros vairuotoją... Juk visiems rūbininkų ir kiemsargių vietų neužteks.
Visiems aišku: norint, kad visuomenė normaliai funkcionuotų, mums reikalingi vaikai... Bet ar jie laukiami? Ar visuomenė jų motinoms padeda palaikyti normalią psichologinę būklę, ar joms kas nors padeda, ar visuomenė myli vaikus? Atsakykime nuoširdžiai į šitą klausimą. Nes šįkart klausimas – ne valstybei...
Šįkart pakalbėkim apie mus visus. Apie darbdavius, kolegas, močiutes, viešąjį sektorių. Ar mes mylime vaikus? Pradėkim nuo pradžių. Ar jauna moteris nepatiria diskriminacijos iš darbdavių, priimant ją į darbą? Ne tik patiria, o jau darbo pokalbyje darbdavys leidžia sau nekuklų klausimą: „Ar planuojate vaikus?..“ Kas už to slypi? Čia – pati tikriausia diskriminacija.
Tai skatina atidėti motinystę vėlesniam laikui. Socialinių normų pokyčiai keičia žmogaus gyvenimą, bet jie negali pakeisti moters biologinio laikrodžio. Taigi, visuomenė vaikų nelaukia, nėštumas socialinėje moters aplinkoje nėra skatinamas.
Paimkite bent pusvalandžiui
Toliau – gimė vaikas, ar net du, pametinukai. Vyras dirba. Moteris yra paliekama viena... Vienui viena panardinama į pilką, psichologiškai monotoninę kasdienybę, dažniausiai pilko daugiaaukščio sandarioje dėžutėje. Ir jei jūs pradėsite rėkti apie šiuolaikinių moterų ištižimą, tai aš jums turiu kontraargumentų...
Pirma – mūsų močiutės nutekėdavo į vyro
namus, beveik visada būdavo vyro mama ar seserys, kurios nors pusvalandukui, esant reikalui, perimdavo vaikelį jaunai moteriai iš rankų... Ji niekada nebuvo paliekama vienui viena.
Kai kurios jaunos motinos pirmuosius metus lygina su kalėjimu. Ir jos nėra blogos mamos, jos myli savo vaikus! Bet kiti nesupranta, koks krūvis yra kiekvieną dieną vienai praleisti su vaiku. Todėl labai svarbu, kad nors vyras ir dirba, jis leistų moteriai atsikvėpti.
Žinau vieną jauną šeimą, kurioje kūdikiui būdavo pilvo diegliai. Jis klykdavo kiauras dienas ir dar naktį su diena buvo sumaišęs. Grįžęs tėvas, vietoj to, kad radęs paklaikusią savo moterį su vaiku, nors pusvalandžiui perimtų kūdikį iš mamos rankų, teatrališkai pasidarydavo kavos, sėsdavo prie kompiuterio ir valandą medituodavo... Na, aš prognozuoju aiškią tos jaunos šeimos baigtį, bet čia jų reikalai.
Beje, vaiko auginimas yra pats nesaugiausias moters gyvenimo periodas. Ji gali patirti vyro psichologinį smurtą, nes tam tikra prasme tampa nuo jo absoliučiai tiek materialiai, tiek psichologiškai.
O kur močiutės, kurios yra dabar jaunos pumos ir kurios rėkia, kad jos pačios vienos augino vaikus? Tai ir neauginkit anūkų, bet leiskit jaunai šeimai bent savaitgalį atsikvėpti, išleiskit nors valandai jauną mamą atgauti save.
Kada planuojat vaikus?
Aišku, gyvenime yra daug įvairovės. Yra moterų, kurios pasineria į motinystę ir sunkiai beišlenda, maitina vaiką krūtimi vos ne iki tol, kol jam pradeda želti ūsiukai.. Bet aš ne apie ekstremalius atvejus.
Būkim socialiai jautrūs, supraskime vieni kitus ir nereikės skaityti apie motinų, privestų iki beprotybės, šiurpius nusikaltimus, nereikės gydyti depresijos, negrius jaunos šeimos...
Atėjus laikui sugrįžti į darbą yra du pasirinkimai – arba auklė/darželis, arba močiutė. Auklė yra daug kainuojantis malonumas, kurį ne kiekviena jauna šeima sau gali leisti. Ir štai moteris, turinti auklę, sugrįžo į darbą. Darbo krūvis toks kaip ir vyrams ar kitiems kolegoms... Grįžusi namo moteris išleidžia auklę ir prasideda dar juodesnis darbas, vos spėk suktis.
Viskas yra gerai, taip mes visi gyvenome, nors nelabai norėčiau to etapo pakartot. Bet gal vis tiek atsižvelkim į tai, kad minima moteris yra jauna mama, kurios vaikas nemiega naktimis, kuris serga, kuris nori ant rankų. Mes kalbame apie mobingą valdiškose įstaigose, bet gal pradėkime kalbėti apie tai, ką žmonės patiria privačiame sektoriuje. Jei jauna moteris vemia iš nervų, prieš eidama į darbą, jei vyras per direktorių posėdį pradeda kaukti...
Kokioje neurotiškoje aplinkoje gyvena jauni žmonės ir kokioje aplinkoje auga jų vaikai. Tėvai vaikams vidutiniškai šalyje skiria 5 minutes.
O ar tie tėvai turi laiko vaikui išvis, ar turi laiko padaryti kokybišką sveiką vakarienę, išvalyti dantis, paskaityti pasaką?.. Ne, jie jo neturi, jie gali tik įbrukti dvimečiui planšetę ir patys toliau barškinti kompiuterio klavišus, nepažeisdami verslo etikos 24 valandas būti lojalūs darbdaviui.
Ir dar tas baisus kišimasis į vaikų auklėjimą. Įvyko kažkoks socialinis virsmas ir dabar vaikai auklėja tėvus ir reguliuoja jiems gyvenimą. Teko vasarą stebėti vaizdą Palangoje vienoje kavinėje, kur staliukai buvo lauke ir buvo nemažai žmonių.
Incidentas Palangos kavinėje
Kokia trimetė mergytė įsiropštė į jauną gana aukštoką medelį ir grėsmingai pakibusi svyravo ant šakos. Tėvas, įvertinęs grėsmę, atėjo ir pradėjo jos prašyti nulipti… Mergytė buvo
visa pervargusi ir perkaitusi, prasidėjo isterija per visa kavinę.
Aišku, visi žmonės susmeigė akis į tėvą, įsakmiai reikalaudami nuraminti savo verksnę. Tėvas, pasikaustęs visomis šiuolaikinės vaikų pedagogikos ir teisės žiniomis, pradėjo sunkią įtikinėtojo nulipti misiją. Prisijungė ir mama. Tėvai norėjo nukelti mergaitę nuo šakos, bet čia prasidėjo nevaldomas klyksmas.
Taigi, turbūt norėdami nuraminti įsiaudrinusią publiką, kuri komentavo ir gūžčiojo pečiais, tėvai atsitraukė nuo mergaitės. Kad ši nustotų rėkti. Ir įvyko, kas turėjo įvykti – šaka lūžo, o mažylė tėškėsi į grindinį... Kaip gaila buvo vaiko ir tėvų, nes jie aiškiai buvo kaustomi baimės griežtai sudrausminti vaiką.
Gal kartais mažiau mokykime, o jei galime – padėkime. Vaikai yra visos visuomenės turtas ir mes turime gerbti bei saugoti jaunas moteris, kurios pasišvenčia motinystei ir jaunas šeimas, kurios pasiryžta auginti vaikus.