Pirmuosius kursus studijuodama Vilniuje gyvenau bendrabutyje. Buvo visko – ir linksmų vakarėlių, ir naujų draugių, ir tam tikros studentiškos romantikos. Tikrai patyriau tai, ką man tėvai sakė, kad nebijočiau gyventi bendrabutyje, kad bus linksma, kad tik bendrabutyje tikrasis studentiškas gyvenimas.
Tačiau buvo ir kita medalio pusė. Ne visada pavykdavo išsimiegoti, ne visada pavykdavo ramiai pasimokyti, naktimis rašyti užduotis, kurias užduodavo universitete, taip pat ne visada galėdavome rasti laiko su vaikinu, kuris taip pat gyveno tame pačiame bendrabutyje, pabūti kartu tik dviese – vis kas nors šalia maišydavosi.
Šiemet aš esu paskutinio kurso studentė, tad susiradau darbą pagal specialybę, kad galėčiau įsitvirtinti darbo rinkoje, o ne kaip kokia vėpla pabaigusi mokslus sakyti; „O kas dabar toliau?“ Vaikinas dirbo jau anksčiau nei aš – jis įsidarbino prieš pusmetį.
Mokslus, darbą, asmeninį gyvenimą yra sunku derinti, kai gyveni bendrabutyje, tad nutarėm išsinuomoti butą kartu su vaikinu. Nors dviese mokant perpus nuomą nėra labai daug, bet jauniems žmonėms visgi yra brangu, tad ieškojome pačių pigiausių variantų ir radome gana greitai viename iš labiausiai neprestižinių Vilniaus rajonų.
Deja, deja, džiaugsmo tai nesuteikė. Kieme nuolat sėdi įvairaus amžiaus moterys, kai kurios girtos, kai kurios blaivios, nuolat rūko, spjaudo, šiukšlina, nuolat nužiūrinėja tave nuo galvos iki kojų, garsiai komentuoja tavo aprangą, eiseną, nuolat apšaukia iš k... raidės. Nuolat stebi, kokį maišelį parsineši iš parduotuvės. Kai kurios lenda bendrauti, nori kažko išsiklausinėti. Jei iš mandagumo kažką aptakiai, efemeriškai atsakai, ima klausinėti: „Ei tu, kur tu dirbi, kiek uždirbi? Na, mes nežinom kur tu dirbi, turbūt „elitine“ dirbi“ ir t. t. ir pan. Taip pat nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro kelios senjoriško amžiaus ir vaiduokliškos išvaizdos moterėlės bei kelios „jaunos mamytės“ mėlynomis nosimis budi prie laiptinės durų ir stebi, kas kur eina, kada pareina, kas su kuo eina ir garsiai tai komentuoja. Komentuodamos žvengia pragertu gerkliniu balsu labai garsiai. Tačiau jei kas nors iš vaikų parėkauja po dešimtos vakaro, ar kas nors iš suaugusiųjų pasako joms kokią repliką, iškart jos kviečia policiją. Aišku, policija atvažiuoja, pasižiūri, pakalba, nusijuokia iš tokių „degradžių“ ir išvažiuoja.
Man buvo labai keista, kad žmonės šitaip neturi savo reikalų, darbų, asmeninio gyvenimo, interesų, kad jų gyvenimas yra šitoks nykus, nieko vertas. Ir tai vyksta ne kokiame nors šiukšlyne, ne Kariotiškėse, bet Vilniuje gyvenamajame rajone. Netikėjau, kad tokių žmonių išvis gali būti. Universitete dėstytojai pasakojo, kad kai 1980 metais Maskvoje buvo ruošiamasi olimpiadai, iš Maskvos buvo iššluoti visi „bomžai“ ir iškelti į imperijos okupuotuosius pakraščius, taip pat ir į Vilnių, apgyvendinti pačiuose prasčiausiuose taip vadinamuose „mikrorajonuose“. Ten jiems sovietinė valdžia suteikė bendrabučius bei prastus butus. Jie čia gyvena iki šiol, čia gyvena jų palikuonys ir kuria savitą kultūrą.
Taigi moralas būtų toks: jei nėra lėšų normaliam būstui išsinuomoti, geriau jau gyventi studentų bendrabutyje nei įsikurti šalia žemiausio gyventojų sluoksnio.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.