Parke laukdama galvojau apie gyvenimą ir susigraudinau. Nubraukiau ašarą dėl vienatvės. Baiginėjau studijas ir jokio vaikino neturėjau, net neįsivaizdavau, kur ir kaip jo ieškoti.
Vėliau su drauge nuėjom į kavinę. Ji buvo netoli universiteto. Kartais ten užsukdavom ir dieną. Atmosfera ten buvo jaunatviška, draugiška ir akademiška. Padavėjai malonūs ir iš to paties studentų rato.
Vėliau kavinė pavirto klubu, dar vėliau – universiteto patalpomis. Lankiausi ten ir kavinėje, ir klube, ir universiteto patalpose. Atrodo, tos patalpos mane visada traukė ir geruoju, ir bloguoju.
Kai nuėjom į kavinę, lauke jau buvo tamsu. Viduje taip pat jauki prieblanda. Pasirinkom kampinį staliuką ir kukliai studentiškai užsisakėm arbatos. Gurkšnojom arbatą ir šnekučiavomės. Manėm, pasėdėsim ir eisim namo.
Kažkodėl abi susėdome šalia viena kitos, tarsi ko laukdamos, nors nebuvome su niekuo susitarusios. Priešais mus suolas buvo tuščias. Staiga kažkas įėjo į kavinę ir netrukus prie mūsų staliuko išdygo neaukštas vaikinukas. Jis drąsiai, be jokių įžangų paklausė: „Ar čia galima?“
Kiek nustebau. Apsidairiau ir pastebėjau, kad kavinėje buvo vietos ir kitur, tačiau nieko nesakiau, tiesiog linktelėjau galvą, parodydama, kad taip, čia galima prisėsti.
Jis įsliuogė į suolą priešais mus. Šalia jo įsitaisė ir jo draugas. Su drauge susižvalgėme ir viena kitai šyptelėjome. Tokio vakaro posūkio tikrai nesitikėjome.
Pokalbis su vaikinais po truputį įsisiūbavo. Vaikinai mus vaišino stipriu gėrimu su kola. Pamenu, pirko šį gėrimą mums du kartus.
Kai pradėjome kalbėtis, vaikinas, kuris priėjo, netrukus parodė savo dokumentą. Paėmiau jį abejingai – perskaičiau vardą ir pavardę. Įspūdžio nepadarė. Abejingai atidaviau dokumentą atgal, nes nesupratau, kodėl jis jį man parodė.
Tada jis paklausė mano vardo. Tuo metu mokiausi prancūzų kalbos ir buvau susigalvojusi sau kitą vardą. Todėl atsakiau, kad esu Izadora. Jis žiūrėjo į mane nepatikliai.
Tokių vardų tais laikais niekas mergaitėms neduodavo, vardai buvo trumpi paprasti, neįmantrūs, tokie kaip Daiva ir Darius. Teko pasiduoti ir pasakyti savo tikrąjį vardą.
Bendravom kaip studentai, daug juokėmės. O vienu metu jis pasidalino, kad jo mėgstamas autorius yra William Burroughs ir jo kūrinys „Nuogi pietūs“. Nors tuomet studijavau anglų filologiją, niekada tokio autoriaus nebuvau girdėjusi ir tai mane nustebino.
Lauke vis labiau temo. Supratau, kad jau laikas namo. Vis tik gyvenau užmiestyje, kelias namo buvo ilgas, autobusai nustoja važiuoti anksčiau. Jis iš karto pasišovė eiti kartu. Maniau, kad vaikinus paliksime kavinėje, bet jie išėjo su mumis kartu.
Nuėjome iki stotelės, ten sušokom į troleibusą. Paskui senamiesčiu pėsčiomis nukakome iki autobusų stoties, o ten, pasirodo, net mikroautobusas abiem tiko tas pats.
Mikroautobuse susėdome kartu per vidurį, šnekučiavomės. Atrodo, tarp mūsų užsimezgė kontaktas, o kiti keleiviai neegzistavo. Kalbėjome apie nesėkmingą meilę, studijas, vietinį kaimą. Galiausiai jis pabandė paklausti, gal duočiau jam savo telefoną, o gal net sutikčiau su juo vykti į namus.
Žinoma, į tai tik nusijuokiau. Kai autobusiukas priartėjo prie mano stotelės atsistojau ir nuėjau prie durų. Išlipdama naujam draugui per visą mikroautobusą sušukau: „Likimas suves.“
Ir užtrenkiau sunkias slankiojančias duris.
Daugiau mes niekada nesusitikom ir nepasikalbėjom. Kadangi turėjome bendrų pažįstamų, po daugelio metų sužinojau, kad tą vakarą sutiktas vaikinas neseniai žuvo.
Nuėjus prie jo kapo mane kai kas labai nustebino. Pasirodo, močiutė, prie kurios jis yra palaidotas, taip pat buvo vardu Izadora. Iki šiol galvoju, ar tai sutapimas, ar lemtingas ženklas?
Pasirodo, kartais netyčia pajuokavus galima labai tiksliai rasti kažką bendro tarp visai iš pažiūros nepažįstamų žmonių.