Taigi, esu kilusi iš labai mažo miestelio ir baigusi į mokyklą išvykau studijuoti į išsvajotą Kauną. Susipažinau su begale žmonių, kurie vyliausi, kad yra mano draugai. Kadangi esu iš toli, gyvenau bendrabutyje. Gyvenome trise, tačiau ypač gerai sutariau su viena kambario drauge ir jos visais draugais. Tikėjau, kad tie draugai yra ir mano draugai.
Mano tėveliai buvo užsienyje, tad pinigėlių man niekada netrūko, kartais net padėdavau draugams, kuriems jų trūko. O ypač vienam draugui, kuriam atseit labai sunki finansinė būklė šeimoje. Padėdavau mažomis sumomis, bet kai paskaičiavau, pasirodo, ta suma susikaupė visai ne maža. Tai nebuvo auka, tai buvo vis pinigų paskolinimas. Kai pradėjau kalbėti apie tą skolos grąžinimą, draugui labai nepatiko. Bet aš net neįsivaizdavau, kur visa tai gali nuvesti. Kaip ir minėjau,
tikėjausi, kad tai yra mano draugas, visi jie yra mano draugai iki vienos dienos.
Tą dieną neįtardama susitikau su savo draugu skolininku, kuris atseit žadėjo grąžinti dalį pinigų. Susitikus, buvau įgrūsta į automobilį, išvežta į mišką „draugiškai“ pasikalbėti. Miške buvo 4 vyrai, visus žinojau kaip savo draugus, ir aš. Tą kartą buvau priversta nusirengti nuoga, prieš mane buvo kasama duobė, grasinama mirtimi, jei skųsiuosi kažkam, eisiu kažkur ir būsiu nebegyva. Žadėjau viskuo, atleidau visas skolas, kad tik likčiau gyva.
Buvau parvežta atgal į bendrabutį. Pakeičiau kambarį, bet viskas tuo nesibaigė. Manęs buvo vis tykoma po darbo, po paskaitų, po grįžimo iš savojo miestelio į Kauną. Buvau naivi, išgąsdinta mergaitė. Nepasakojau niekam, nėjau niekur ir suvokiu, kad esi iš dalies pati kalta. Miške buvau 5 kartus. Buvau išniekinta, pažeminta, iš manęs buvo išviliota didelė suma pinigų. Penktąjį kartą buvau smaugiama, netekusi sąmonės, tačiau paleista po priesaikos, kad surinksiu 10 000 ir taip išsipirksiu sau gyvybe.
Ačiū Dievui ir tėveliams, kad jie sureagavo, jog jų dukra vengia su jais kontakto, liūdna, baili ir skubiai grįžo į Lietuvą. Pilna baimės, bet nežinanti ką daryti, papasakojau jiems šiek tiek istorijos. Visos istorijos, kas tuos 5 kartus ten vyko, jie nežino iki šiol ir nesu tikra, ar kada kam nors turėsiu tiek drąsos papasakoti, bet jiems užteko tiek, kiek išgirdo iš manęs, palaikė ir paskatino kreiptis į policiją.
Kreipiausi ir nesigailiu, nors visas teisminis procesas labai sunkus emociškai, džiaugiuosi, kad tai baigta, kad vaikinai nubausti. Deja, ne visi. Tik vienas iš 4, bet yra, kaip yra. Dabar man svarbiausia iki galo save išsigydyti, kas yra ilgas ir sunkus kelias. Kalbu apie tai, nes tikiu, kad nesu viena ir daug merginų laiko tai savyje. Taip pat, viliuosi, kad mane išgirs visos merginos, kad įsiklausys ir joms nenutiks taip kaip man. Ne visi yra draugai, kas vaidina draugus.
Būkite budrios, nebijokite kalbėtis ir kreiptis pagalbos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.