Vieną popietę paskambino mano geriausia draugė, kuri stipriai nuobodžiavo savo darbe. Kalbėjomės ir staiga ji man sako: „Gerai tau ten toli, o aš štai atsisiunčiau „Tinder“, nes baigiu užmigti čia. Tu pamatytum, kokie klounai čia, tai iš juoko mirtum.“ Štai taip ji pradėjo man nuotraukas siųsti ir abi juokėmės. Žinau, kad negražu, bet iš istorijos faktų juk neišmesi. Tada aš jai staiga drėbtelėjau: „Žinai, reikia ir man atsisiųsti, kad galėtume palyginti skirtumus tarp skirtingose šalyse gyvenančių vaikinų.“ Taip juokais, bet netyčia programėlė atsirado mano mobiliajame telefone.
Gyvenau su kambarioke, kuri buvo keliems mėnesiams išvykusi atgal namo, naujų pažįstamų nebuvo daug, o pati sukausi rate darbas-namai-darbas. Pagalvojau, kad keli pasimatymai praskaidrins nuobodžią kasdienybę ir padės greičiau išmokti vietinę kalbą. Jokių artimesnių santykių nenorėjau ir išvis tuo metu rimtai į vyrus net pažiūrėt negalėjau. Viskas tebuvo kaip žaidimas.
Vadinamųjų „bendrų atitikimų“ buvo daug, bet bendravimas mezgėsi sunkiai, nes po trumpų pokalbių vaikinai atstumdavo savo perdėta meile sau, tuščiu vidumi ir paviršutiniškumu. Kiti tiesiog ieškojo nuotykių ir atvirai tai patys prisipažindavo. Nesu naivi, o ir makaronų kabinimai bei gražūs žodžiai manęs neveikia. Visada galvojau ir tebegalvoju, kad seksualiausia kūno dalis – smegenys, o viena žaviausių vyro savybių yra puikus humoro jausmas. Po susirašinėjimų sekė pasimatymų dalis, kuri buvo nesėkminga ir visada baigdavosi taip pat – pirmu ir paskutiniu susitikimu, po to dar kelias savaites bandant nuo savęs atbaidyt arba visiškai ignoruoti.
Tarp visų tų susirašinėjimų buvo vaikinas, kuris patraukė mano dėmesį. Jis nesistengė žūtbūt susitikti, nežarstė nesibaigiančių komplimentų, bet kasdien domėjosi, kaip aš laikausi, ir bandė mane pažinti kaip žmogų. Jo klausimai niekada neprasidėdavo banaliai, o atsakymai būdavo išsamūs ir įdomūs. Netrukus supratau, kad pati noriu susitikti ir pamatyti šį žmogų akis į akį. Bendravimas tęsėsi dar kelias savaites, bet dėl įvairių priežasčių susitikti vis nepavykdavo.
Vieną vakarą po darbo sėdėjau namie ir gavau žinutę su klausimu: „Labas. Galbūt šį vakarą esi neužsiėmusi ir norėtum kartu pavakarieniauti? Atvažiuočiau per valandą, jei atsiųsi adresą.“ Nervingai pradėjau trepsėti koja, nežinodama, kaip teisingai pasielgti. Nenorėjau duoti adreso, saugodama savo privatumą, tuo pačiu svarsčiau, kad gyvenamųjų daugiabučių kvartalas aptvertas ir jame vis tiek yra keli šimtai butų, tai blogiausiu atveju neras net norėdamas. Padvejojusi dešimt minučių vis dėlto sutikau ir atsiunčiau žemėlapio nuorodą, o pati greitai nėriau į dušą, kad vėl tapčiau panaši į žmogų. Nervinausi. Jei prieš tai buvo ne problema išeiti į pasimatymą pasivaikščioti su sportiniais drabužiais, tai dabar nebežinojau, kurių drabužių griebtis. Susiruošiau per dvidešimt minučių ir laukiau išganingojo skambučio, kuris nurodytų ateiti prie vartų.
Pirmas susitikimas akis į akį. Nedrąsiai sėdu į automobilį, viduje vildamasi, kad gal vis dėlto į kalnus neišveš ir organų donorystei neparduos. Truputį nedrąsu, bet pradedame pokalbį nuo paprastų klausimų apie dieną ir kelių sarkastiškų juokelių apie susitikimo aplinkybes. Nusprendėme pavakarieniauti pajūrio kavinukėje. Kalbėjom apie viską ir apie nieką. Nuo žmonių santykių iki chemijos ir fizikos dėsnių. Pokalbiai ir temos liejosi laisvai ir natūraliai. Po vakarienės dar buvo šokiai bare. Nė vienas nenorėjom namo. Kai išėjom iš baro ir ėjom link automobilio, jis viena ranka mane prisitraukė mane artyn savęs ir pabučiavo. Sutrikau, bet neatstūmiau. Galvoje sau dar kartą priminiau, kad nesu pasirengusi įklimpti į jokius santykius. Dar pasivaikščiojom paplūdimyje ir jis mane paryčiais parvežė namo.
Po kelių dienų jis išdygo prie vartų su ledais. Nebuvau tam pasiruošusi, bet ir atgal išsiųsti nesinorėjo. Pakviečiau kavos, kur jau bedingsi. Sėdėjom mano terasoje ir stebėjom dangų. Vėl kalbėjom. Abu vienas kitam prisipažinome apie simpatiją ir lygiai taip pat pasakėme sau, kad jokių santykių nenorime. Susitikimai dažnėjo ir terasa tapo ta vietą, kur atskleisdavome vienas kitam savo paslaptis, svajones ir baimes. Nė vienas nenorėjome pripažinti, kad įklimpome.
Neilgai trukus mano kambariokė turėjo grįžti ir pranešė, kad turiu išsikraustyti (butas buvo nuomojamas jos vardu), nes ji planuoja grįžti į gimtąją šalį visam laikui. Vėl sumišau ir galvoje pradėjo dėliotis įvairiausi skirtingi planai. Pasikalbėjau su Juo, o jis man atsakė: „Gali mūsų santykius vadinti kaip nori, bet yra kaip yra ir mes esame kartu. Visai nesvarbu, kokiais žodžiais tu tai apibūdinsi ir ką sau meluosi. Kodėl mums neapsigyvenus drauge, jei vis tiek didžiąją laiko dalį praleidžiame kartu?“ Sutrikau. Pasiūlymas pasirodė per greitas ir logikos jame buvo maža. Bijojau vėl rizikuoti, bet tas mažas balselis viduje vis dėlto nugalėjo – pradėjome gyventi kartu.
Savo pasirinkimo niekada nesigailėjau. Esame kartu jau beveik dvejus metus, planuojame vestuves ir vis iš naujo vienas kitą atrandame. Esame tos dvi puselės, kurios viena kitą supranta be žodžių ir palaiko vienas kitą visuose darbuose ir idėjose. Kartu galime kalnus nuversti. Negana to, kartu su juo į gyvenimą atėjo ir jo nuostabi šeima, kuri tapo lyg tikra šeima ir man.
Štai tokia mano istorija, kuri prasidėjo tarytum nuo lengvo pokštavimo. Ačiū draugei. Visiems linkiu mylėt ir būt mylimiems. Internete galima rasti porą, bet kaip ir jūroje vadinamųjų „perlų“ yra vienetai. Viskas priklauso nuo Jūsų sėkmės. Gyvenimas paruošęs daug netikėtumų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Artėjant Valentino dienai pasidalinkite savo patirtimi – ar verta meilės ieškoti virtualiai, mobiliosiomis programėlėmis ar pažinčių svetainėse? Pasidalykite patirtimi ir patarkite tiems, kurie šiuo metu svarsto, ar verta užsiregistruoti ir laukti būsimos antrosios pusės žinutės. Vienam jūsų už atvirumą padovanosime dvi knygas – I. Jacobs „Vilko vaikas“ ir knygą apie bėgiojimą „Bėgimas ir maratonas“.
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia, arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pažintis“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.