Visi portalai, socialiniai tinklai, žurnalai, parduotuvių vitrinos ir reklamos skelbia apie sveiką gyvenseną, liekną kūną, gražų kūną, tobulumą. Bet ar gyvenimas tikrai toks tobulas? Ar žmogus turi būti sudėtas taip, lyg iš žurnalo viršelio? Turbūt, kad ne, bet kaip pasipriešinti tokiam dideliam spaudimui?
Moterys turbūt mane supras, ypač tos, kurios yra normalaus kūno sudėjimo, paprasto gyvenimo ritmo. Manau, kad kiekviena moteris bent kartą per gyvenimą buvo savimi nepatenkinta, nepatenkinta savo išvaizda. Na, kitos tai neigia – tebūnie, apie tai dar vis kartais tabu šnekėti.
Esu normalaus, gal net ir liekno kūno sudėjimo. Tačiau tas „lieknas“ – labai plati sąvoka. Mados žurnalų viršeliuose ar soc. tinkluose lieknas dažnai 34 ar kito miniatiūrinio dydžio.
Pastaruoju metu save vis graužiu, kad esu per stambi. Kad kojos per stambios, kad rankos per stambios, pilvas kažkoks didesnis. Aišku, atsimenu save 19 ir neturinčią vaikų, su tokia savimi ir lyginu. Manau, amžius ir vaikų turėjimas yra labai didelis faktorius, nereikia lygintis su koks buvai 19-os. Tačiau lyginausi ir nepasitenkinimas savimi tik stiprėjo.
Su drauge susitikusios viena kitai guodėmės, kaip karantinas pakeitė gyvenimo būdą ir svorį. Kaip netinka rūbai, kaip kažkas vis negražu. Ilgainiui pradėjome viena kitai dalinti patarimus apie dietas, sveikus produktus ir kalbėti tik apie įvaizdį, rūbų dydžius...
Nejučiomis apie tai tiek įsisuko mintys, kad pradėjome ir badauti, ir skaičiuoti kalorijas. Užsirašėme į sporto klubą, kad tik kuo greičiau numestume tą naštą. Bet ryškaus viršsvorio nė viena neturime – ta našta toli gražu nebuvo kilogramai. Tai buvo savijautos našta galvoje.
Nepasiekus norimų rezultatų nepasitenkinimo lygis augo dar labiau. Žinoma, dviese, dar viena kita paskatindamos, nepasitenkinimą savimi auginome nežmoniškai sparčiai.
Viena diena susitikusios pietauti per pietų pertrauką svarstėme, gal geriau valgyti kažką nekaloringo. Kai abi išgirdome, ką vėl šnekame – kad tai tapo tarsi manija – susižvalgėme. Pasiėmėm normalius pietus ir pirmą kartą per tiek laiko, nesukdamos sau galvos dėl kalorijų ir kilogramų, smagiai papietavom. Pagaliau nekalbėdamos apie svorį ir tą kažkieno sugalvotą „tobulumą“. Atsipalaidavome ir nuotaika pagerėjo, kai pagaliau nustojome skaičiuoti kiekvieną kąsnį, dedamą į burną.
Ir iš tikrųjų, juk mes esame tai, kuo jaučiamės. Jeigu save visada alinsime mintimis apie svorį ir kalorijas, nuo to ir savijauta, ir pati išvaizda tik prastės.
Lietuvoje moterims keliami aukšti išvaizdos standartai. Ir tikrai yra šimtai moterų, kurios jaučiasi taip pat, kaip jautėmės mes su drauge. Tačiau reikia pamilti save, išjungti soc. tinklus ir išeiti į gatvę, kur gyvena tikri ir realus žmonės. Pamilti save – tai priimti save toką, kokia esi. Ir mėgautis gyvenimu be jokios graužaties. Be abejo, sveikai gyventi yra pagirtina, tačiau reikia jausti ribas tarp geros savijautos ir beprotybės.