Kodėl jos tėra išlikę tiek mažai? Neprisimenu savo pažįstamų ir draugų tarpe nė vieno pasakojimo apie romantiką. Galbūt tai įtakoja mane galvoti kiek pesimistiškai. Nes didžioji romantika yra tada, kai nuoširdžiai myli. Ji tiesiog savaime tvyro ore. Visgi apie tuos romantiškiausius prisiminimus mano gyvenime...
Nesuprantu, kodėl, bet labiausiai įstrigęs yra vienas prisiminimas – jis lyg randas įsirėžęs manyje. Tai – mano gyvenimo draugystė, mano, kaip galvoju, amžina meilė vienai moteriai.
Tai mudviejų pirmoji kelionė kartu į Nidą. Net dabar prisimenu tuos žuvėdrų klegesius keliantis keltu, mūsų šypsenas, žvelgiant vienas į kitą. Mano pasiūlymą stabtelti kelionės metu ir dešimčiai minučių „išsibučiuoti“. Laikus, kuomet jautei gyvenimą po savo kojomis. Ir žingsniai būdavo devynmyliai.
Buvo pirmosios rugsėjo dienos, ir kuklus takas mudu vedė prie jūros. Kuprinėlėje turėjome visas vakarui reikalingas priemones. Tai yra, pleduką pasitiesti ir šampano. Buvo fantastiška įsitaisyti kopose, žvelgti į platų horizontą ir jausti, kaip mergina jaukiai atsiremia į mane.
Mes dalijomės beprotiškiausiomis idėjomis gyvenime, gurkšnojome šampaną ir džiaugėmės vienas kitu. Prisimenu, kad pučiant švelniam vėjeliui mes džiaugėmės ir vienas kito kūnais to tamsėjančio vakaro fone. Tai man yra romantika. Ne nekaltas flirtas ar susižavėjimas, o tikroji meilė. Iš jos ir gimsta noras sukurti tą tikrąją romantiką. Nors tai įvyko prieš septynerius metus, tačiau prisimenu tai taip, lyg būtų nutikę vakar.
Dabar mano gyvenimo meilė ruošiasi vestuvėms – deja, ne su manimi. Ir ne, aš neplanuoju romantiškai sukliudyti vestuvių ir pagrobti nuotakos. Linkiu visiems patirti kuo daugiau romantinių akimirkų gyvenime.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano karščiausias vakaras“. Savo laiškus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt
Vieno pasakojimo autorius laimės 600 eurų vertės prizą išskirtinės prabangos 5* viešbutyje „Amsterdam Plaza“, Palangoje.