Daugelis tikriausiai esate girdėję apie astralines keliones. Tai tokios kelionės, kai nemiegodamas, o tarsi ir medituodamas, gali siela atsiskirti nuo savo kūno ir nuvykti, kur tau norisi.
Buvau tą pavadinimą girdėjusi, bet daugiau sužinojau studijų metais. Turėjau kurso draugę, kuri labai domėjosi mistiniais reiškiniais ir praktikomis. Mes neblogai sutarėme ir ji pakalbino mane kartu pabandyti vieną kitą praktiką.
Tos vaikiškos draugystės tuo ypatingos, kad viską kartu darai. Taip ir žaidimai kvaili atsiranda, ir meilės, ir dvasių kvietimai, na, o mano atveju – dvasinės praktikos.
Pirmiausia išbandėme praeities/ateities spėjimą. Tai irgi tam tikra kelionės dalis, kai užsimerkusios ir giliai pakvėpavusios turėjome bandyti mintyse vizualizuoti norimą akimirką ir kartoti svarbų klausimą. Pamenu, tada vizualizavome dieną prieš tai jau įvykusį egzaminą ir klausėme, kokius balus gausime. Juokas juokais, bet tame įsivaizdavime išgirsti skaičiai – tiksliau, pamačiau juos tarsi raudonai užrašytus ant didelio lapo – buvo teisingi ir visi kurso draugai iš tiesų gavo tokius balus, kokius regėjau mintyse klausdama.
Dabar prisimindama tą kartą galvoju, kad pažinodama kurso draugus galėjau tiesiog nuspėti, kuris kiek gaus. Juk kartu mokėmės ir žinojome vieni kitų gabumus. Bet tuo metu tas atspėjimas atrodė aiškiausias įrodymas, tad pasąmonės keliones bandėme išplėsti į kitą lygį.
Man pavyko, kaip dabar atsimenu, pasijusti, lyg pakylant iš savo kūno. Jausmas buvo kaip prieš pat užmiegant, kai pasijunti lyg žengęs į duobę. Tik aš „žengiau“ aukštyn ir atsiskyriau. Pamačiau savo kūną fotelyje. Lyg prisimenu bandžiusi eiti į kitą kambarį, žiūrėti, kas ir kaip atrodo ten... Supratau, negalinti nieko pajudinti, bet galinti viską stebėti. Kai kitame kambaryje pamačiau savo tėvus, visu kūnu (tikru ar astraliniu – nežinau) pajutau šiurpą. Ir dabar kūnas šiurpsta prisiminus. Šone mačiau savo tėvų buto duris, bet jos nebuvo tokios, kokios iš tiesų yra... Jos buvo kur kas tamsesnės ir kankino nuojauta, kad jas atidarius kažką rasiu.
Gal dar kartą ar du tam ryžausi, paskui buvome sugalvojusios dar keletą eksperimentų, bet daugiau ilgainiui to nebedariau. Ir gerai, nes girdėjau ne vieną istoriją, kaip su dvasiniais dalykais užsižaidę žmonės paskui prarasdavo realybės suvokimą, adekvatumą arba net susirgdavo. Dabar to nekartočiau, bet keista prisiminti ir suvokti, kad kažką (ką?) tuo metu mes tai tikrai patyrėme...
Atsiųskite savo ypatingą istoriją adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite Stepheno Kingo detektyvų trilogiją.