Nerizikuosi – šampano negersi. Strimgalviais įlekiu į kirpyklą, bet... visos kėdės tuščios, nė vienos kirpėjos nėra, tik jaunas vaikinukas, pasirišęs juodą prijuostę, šluoja grindis. Aš apsidairiau, apsisukau ir jau eisiu nieko nepešus, bet vaikinukas klausia: „Ko jūs norėjot?“
Sakau: „Ne, nieko, ieškojau savo kirpėjų, kad galvą išplautų ir išfenuotų plaukus, bet mat au, kad visos išėjusios, nieko tokio.“
O jis: „Tai aš gi galiu viską jums padaryti!“
Aš taip nustebau, tikrai pagalvojau, kad jis tik patalpų prižiūrėtojas, o čia, pasirodo, naujas kirpėjas! Nudžiugau it vaikas saldainį gavęs. Sėdu į kėdę prie plautuvės, kirpėjas plauna galvą, o plaudamas pasakoja, kaip jis tik ką pradėjo šitoj kirpykloj darbą.
Aš klausiu: „O kurioj kirpykloj dirbot prieš tai?“
O jis masažuoja man plaukus putomis ir sako: „Oi, aš buvau statybų sferoj, bet man ten nepatiko, tad nutariau keist profilį ir tapau kirpėju!“
Kąąą? Man jau darosi keista, raginu, kad greičiau plautų galvą, nes skubu į susirinkimą, o jis vis pasakojasi, kaip dėl jo pešasi klientės, koks jis tobulas šitoj srity jaučiasi... Pagaliau išplovė man galvą, lekiam fenuot. O varge! Jis ima feną, rankos dreba, į kitą ranką ima šukas ir bando kažką džiovint... Niekaip nepavyksta, laidas kliūna, šukos iškrenta! Aš jau visai pasimetu, bet nerodau nervų, nes tikrai esu įsitikinusi, kad tuoj tuoj išlįs iš už užuolaidos žmogus ir sušuks: „Jus filmuoja VRS kamera!“
Juk negali būti tiek bajerių vienoj krūvoj: statybininkas plauna galvą, feno laikyt nemoka, o dar tos pasakojamos istorijos tokios anekdotinės. Bet... laikas eina, darbai nevyksta, jo rankos neklauso, jau tuoj susirinkimas, aš – vis dar šlapiais plaukais, o VRS slaptoji kamera neišlenda!!! Statybininkas-kirpėjas dar klausia: o tai į kurią pusę jums kirpčius fenuot? Aš tada ir pratrūkau: „Klausykit, jau pusvalandį mane laikot šlapią, feno nenulaikot, man jau išeit reikia, o jūs tik dabar bandot ant manęs mokintis fenuot plaukus?“
Čiupau (išplėšiau) iš jo rankų feną, šukas, atsistojau ir pati išsifenavau plaukus! Jis tiesiog prastovėjo lyg įkaltas, o išlekiant sako: „Galit nemokėt, jei nepatiko mano darbas...“
Išvažiavau iš kirpyklos ir net nepajutau, kaip atvažiavau iki mokyklos, tas košmaras niekaip neišgaravo iš galvos. Štai tokia ta mano istorija. Štai tokia mano istorija.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Kartą grožio salone...“ Savo istoriją siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite „Cascada“ dovanojamą profesionalų 200 eurų vertės plaukų džiovintuvą.