Mano verslo partneris, vadinkim jį Janu – dešimt metų vyresnis švedas, turintis žmoną ir vaiką, dažnai atskrendantis į Lietuvą įmonės reikalais, ką sėkmingai derindavo su apsilankymu baruose bei naktiniuose klubuose.
Visada atsiverdavo apie žmoną
Kai jis atvažiuodavo į Lietuvą, dažniausiai vienas, bet kartais su kokiu draugu- alia firmos buhalteriu, o retsykiais ir su žmona ar vaiku, visuomet susitikdavome, aptardavome verslo reiklus, o paskui atsipalaiduodavome visi kokiam restorane ar bare.
Per tokius pasisėdėjimus kartu jis man labai atsiverdavo. Sykį prisipažino, kad jo žmona buvo neištikima su kitu. Jis davęs jai antrą šansą, ji grįžo atgal į šeimą, bet santykiuose kažkas nutrūko, jis nebejaučia to intymumo, kuris buvo tarp jų anksčiau.
Jie sugyvena gerai kaip draugai, augina vaikus, nieko kaip ir netrūksta, bet to, kas būdavo anksčiau, nėra. Taip pat atsivėrė, kad nepaisant žmonos išdavystės, jis buvo jai ištikimas, bet jei jau pasuktų į šoną su kuo, tai norėtų su tokia kaip aš.
Vis užsimindavo, kaip mes puikiai tiktume viens kitam kaip pora- tie patys interesai, požiūris į gyvenimą, veržlumas, iniciatyvumas ir pan. Bet, deja, jis vedęs, o aš ištekėjusi, taip kad šaukštai po pietų.
Mane pamalonindavo tokios jo kalbos, bet jokių šiltesnių jausmų jam nejaučiau. Gerbiau jį kaip verslo partnerį, kaip atsidavusį šeimai vyrą, bet neturėjau net minties, kad tarp mūsų gali būti kažkas daugiau.
Mano gyvenimas – velniop
Po kurio laiko mano asmeninis gyvenimas pradėjo byrėti - vyras paliko šeimą pridaręs daug skolų, skyrybos buvo ilgos ir skausmingos, pasidariau emociškai pažeidžiama.
Janas tuo metu tapo mano tikras ramstis – atvykimai i Lietuvą dažnėjo, o aš galėdavau tiesiog išsiverkti ant jo peties, pasipasakoti per kokius sunkumus aš einu. Jis elgėsi kaip tikras draugas, džentelmenas, tėvas, guosdavo mane, ir aš pradėjau jausti, kad jis vis labiau man patinka kaip vyras.
Vieną rytą atsitiko tai, ko aš visiškai nesitikėjau – atsikėliau suvokusi, kad aš jį įsimylėjau. Atrodytų, kaip koks žaibas trenkė. Vaikščiojau visą dieną su tuo jausmu, nežinodama ką su juo daryti. Nesuprantu, kas man šovė į galvą, bet sumąsčiau parašyti Janui laišką.
Išdėsčiau ramiai, kad įsimylėjau žmogų, kuris turi šeimą, esu pasimetusi ir nežinau ką daryti, ar jam prisipažinti ar ne, nes nežinau kokia bus jo reakcija. Vardo neminėjau, bet numanau, kad jis nujautė, kad rašau apie jį.
Greitai gavau jo atsakymą, kad, jo nuomone, turėčiau prisipažinti, jei ką jaučiu tam žmogui ir žiūrėti kokia bus jo reakcija, kad nereikia bijoti savo jausmų ir juos slėpti. Tuomet atrašiau, kad tai yra jis...
Abu tarsi pakvaišome
O, Dieve, ir prasidėjo... Daug žinučių pirmyn atgal kasdien, kaip jis laukia susitikimo su manimi, kaip jis nekantraudamas trokšta mane išrengti ir visur bučiuoti, ir dar daug panašių tokio pobūdžio.
Ir kaip jis nebijojo, kad jo žmona galėtų tas žinutes perskaityti? Mano moraliniai stabdžiai visai atsisakė, aš jo žmoną visai pamiršau, ir tarsi apakus iš meilės paauglė nekantriai laukiau susitikimo su juo Vilniaus viešbuty.
Prisimenu kaip mes susitikom – pirmą kartą aš į jį pažvelgiau kaip į geidžiamą vyrą. Bučiniai, glamonės vedė prie lovos reikalų, kurie... taip ir neįvyko.
Glamonių įkarštyje jis mano pasakė- aš tave per daug gerbiu, kad padaryčiau tave savo meiluže. Ir staiga manyje kažkas pasikeitė.
Protingas sprendimas ėmė viršų
Staiga prisiminiau, kad jis yra vedęs, kad turi šeimą, ir kad jis jų nepaliks dėl manęs. Staiga aš suvokiau, kad visa tai tik laikinas malonumas, laikinas susižavėjimas, kuris gali sugriauti ne tik jo ir žmonos santykius, bet taip pat ir mūsų bendrą verslą.
Mano sveikas protas įsijungė ir aš pasakiau, žinai, nereikia. Negriauk visko ką turi, negriaukim ir savo gražių santykių. Ramiai nuėjau į dušą, nusiprausiau, paskui abu apsirengėm ir nuėjom į vieną Vilniaus barą pasėdėti.
Tas įsimylėjimo jausmas dar buvo manyje, aš jo vis dar geidžiau, bet valdžiausi iki ašarų. Naktį verkiau kruvinomis ašaromis- iš skausmo ir nusivylimo, tačiau suvokiau, kad šis sprendimas buvo geriausias tuo metu.
Esu sutikusi ir žmoną
Nuo to laiko, kai ryte išlydėjau jį į oro uostą, daugiau nebekalbėjom apie jausmus, tik darbo reikalus. Jis dar buvo atskridęs keletą kartų, vienas iš jų buvo su savo žmona ir vaiku. Kaip man buvo gera su jais bendrauti ir žiūrėti jo žmonai į akis – su švaria sąžine ir be apgaulės.
Po keleto metų mano ir Jano keliai išsiskyrė. Jis ir toliau gyvena su savo žmona, o aš sėkmingai ištekėjau antrą kartą ir auginu sūnų.
Esu įsitikinusi, kad viskas susiklostė taip kaip ir turėjo būti. Nebūčiau pastačiusi savo laimės ant svetimos laimės pelenų. Ačiū Dievui, kad apšvietė mano protą ir aš nepadariau lemtingos klaidos.
Šiuo metu prisimenu tai kaip savo gyvenimo uždraustą meilę. Tiesiog gražus prisiminimas, neapkartintas išdavystės ir sąžinės priekaištų.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.