Gal sapnas? Bet ne, tai praeitis skaudi, kaip skausmo ašara sūri. Prisimenu, tu linksmas ir laimingas
Mus sūpavai mažus, Išleist suspėjai į gyvenimą.
Tai atsitiko 1981 m. spalio mėnesio 16 d. Tėčiui Juozapui tuomet tebuvo 66 metai, lygiai tiek pat šiandiena yra man. Man tuomet tebuvo tik 27 metai, patys jaunystės metai, kai skubėjau kurti savo gyvenimą, nes buvo toks laikotarpis, kai įsigyti savo butą, automobilį ar netgi spalvotą televizorių buvo prabanga.
Tą nelemtą spalio mėnesį tėtis žuvo po 5 tonų autopakrovėjo ratais Švenčionėlių keramikos gamykloje.
Prieš savaitę mes buvome susitikę su juo Vilniuje, mano statomame sodo namelyje. Daugiau kalbėjome apie darbus, kaip geriau ir pigiau viską atlikti.
Atrodė, kad dar viskas priekyje, kad dar suspėsime pasikalbėti, pabendrauti. Mane labai domino mano protėvių šaknys. Senelis, tėčio tėtis Andrius, mirė, kai man buvo 11 metų. Tuomet nespėjau paklausti, gal dar ir nesuvokiau, kad man kažkada rūpės to laikotarpio gyvenimas, tuo labiau tai, kad senelis dalyvavo dviejuose pasauliniuose karuose ir išliko gyvas.
Jeigu grįžtu tas laikas, aš labai smulkiai ir nuoširdžiai paklausčiau: „Tėti, kaip tu gyveni, kaip tavo sveikata? Papasakok apie savo vaikystę, kas buvo ir ką veikė tavo tėvai ir seneliai.“
2020 m. aš išleidau savo eilėraščių knygą, kurią pavadinau „Šimto eilių rinkinys“. Keli eilėraščiai joje skirti ir tėčiui. Vienas, kurį parašiau po jo tragiškos žūties, laiško pradžioje.