Buvau gražus, mandagus, perskaitęs keletą protingų knygų, turėjau neblogą darbą ir mažą nuomojamą kambariuką, kuris surydavo didelę dalį atlyginimo. Viename vakarėlyje susipažinau su mergina. Neypatinga, bet, kaip sakydavo mano amžiną atilsį tėvukas, – jeigu jauna, tai ir graži.
Ilgai netempiau
Po kelių susitikimų jau žinojau, kad ji pasiturinti, neblogai uždirba, turi didelį butą ir vienišą mamą.
Mokėjau bendrauti su merginom, netrukus buvau pakviestas į namus ir pristatytas mamai. Po kelių valandų bendravimo pajutau, kad šeimininkei patikau labiau nei dukrai. Keletas protingų frazių, citatų iš garsių knygų, ir „mamytė“ – kaip ant sparnų.
Iš pokalbio supratau, kad ji anais laikais turėjo daug durų atidarantį raudoną bilietą ir, kai teigiamai atsiliepiau apie anuos laikus, tai vos susilaikė neatsisėdusi man ant kelių. Ilgai netempiau ir pasipiršau. Kadangi uošvienė buvo senų pažiūrų, tai aplenkę bažnyčią apsiribojome valdiška įstaiga ir turėjome linksmą, turtingą vestuvių puotą.
Po vedybų pajutau finansinį pagerėjimą, bet daugiau nieko. Medus buvo nukabintas dar prieš vestuves, neradau, tiksliau, nesistengiau ieškoti kokių nors naujų medaus skonių. Turėjau keletą senų patyrusių kolegų ir vadovavausi jų patarimu: nelepink žmonos dažnais pasimylėjimais.
Seksas jai turi būti kaip dovana už gerą šeimininkavimą ir vaikų priežiūrą. Jei pripratinsite jas kas vakarą ir dar po du tris „užėjimus“ – šakės. Tau jau bus atsibodę, nebestovės, o jai vis norėsis ir tada savo brangiosios nebesuvaldysi. Geriau trūkstamų emocijų pasisemk pas meilužes, o žmoną tausok.
Po vedybų viskas buvo pakenčiama, išskyrus bendrą namų atmosferą. Mano žmona su mano uošviene – kaip dvi pavasarinės katės. Nė dienos be barnių, priekaištų. Net pasigirsdavo tokių šūkių kaip „Tu man ne motina!“ ar „Tu man ne dukra““
Ne uošvė, o auksas
Nesigilinau, kokie praeities šešėliai skatino tokius pasisakymus, bet man uošvienė buvo dėmesinga. Įdėdavo į lėkštutę skanėstą būtent tuo metu, kai aš jo labiausiai norėdavau, padovanodavo kokį malonų menkniekį, apie kurį pagalvodavau ar jo prireikdavo.
Man net neprašant pasirūpindavo, kad mano stalčiuose būtų pakankamai geros kokybės naujų apatinių, kojinių, vyriškos kosmetikos ir kitokių vyriškų reikmenų. Dažnai nepastebimai į kišenę įdėdavo truputį papildomų pinigų pietums.
Iš pradžių galvojau, kad žmona tokia rūpestinga, bet greitai supratau, kas mano aitvaras – uošvienė. Toks mano norų suvokimas ir pildymas truputį baugino – ar nebus kažkokia telepatija? Bet greičiau tai buvo patirtis.
Manoji buvo per daug užsiėmusi, kad pagalvotų apie savo vyro palepinimus, bet didelis uošvienės dėmesys žentui ją erzino. Kartą užsiminiau savajai apie vaikus. Neatitraukusi akių nuo kompiuterio atkirto: „Dar anksti, pirma karjera.“
„Tai kokio velnio tekėjai už manęs? Reikėjo pirma karjerą pasidaryti, o paskui tekėti“, – pasipiktinau.
„Čia dar klausimas, kuris už kurio tekėjome“, – atkirto ir įsikniaubė į savo popierius. Toks atsakymas išmušė norą tapti tėčiu.
Netikėtas vakaro posūkis
Po darbo namo neskubėdavau. Ko ten? Klausytis moterų rietenų, žiūrėti į sėdinčios prie darbo stalo žmonos nugarą ar pritarinėti uošvienei, kokie neva tada buvo smagūs laikai, o kokia puiki ji partinė darbuotoja? Gyvenau, dirbau, atlikdavau retsykiais vyro pareigą.
Vieną vakarą parėjau piktas ir neblogai „paėmęs“. Žmona buvo kažkokiame svarbiame pasitarime, o prie viryklės šeimininkavo uošvienė. Nežinau, kas tą vakarą susuko man galvą. Kilstelėjau ant pečių krentančius uošvienės plaukus, pabučiavau kelis kartus į kaklą, pečius ir švelniai apkabinau.
Reakcija buvo žaibiška – atsisuko. Iš akių supratau, kad ji „apakus“, bet neagresyvi. Kalk geležį, kol karšta, vesk uošvienę į lovą, kol ji „apakusi“, – dingtelėjo velniška mintis, ir netrukus gulėjome lovoje.
Nesijautė dvidešimt penkerių metų skirtumo, bet visais etapais jautėsi moteriška patirtis ir jausmų brandumas. Pirmą kartą pajutau, koks nuostabus dalykas yra ramus, lėtas ir kokybiškas seksas. Po visko virtuvėje kabinau bulvienę, mylimoji uošvienė kepė kotletus, o aistroms neatvėsus parėjo žmona.
Buvo įprasta, kad jai parėjus uošvienė ką nors lepteli, žmona – atgal, jos apsižodžiuoja, pasikeičia priekaištais ir vakarieniaujame atskirai kiekvienas savo kambaryje. Šį kartą – tyla. Negana to, uošvienė įpylė sriubos ir pakvietė dukrą prie stalo. Dabar jau ta „apakusi“ atsisėdo ir įtariai nužvelgė mus abu. Taip ir laukiau, kol paprašys vienam iš mūsų pirmam paragauti iš jos lėkštės.
„Valgyk, mamytė labai skanią sriubą išvirė“, – leptelėjau kaip paskutinis asilas.
„Nuo kada ji tau mamytė?“ – įtariai paklausė žmona ir taip piktai suraukė antakius, kad man kąsnis burnoje užstrigo.
„Nuo šiandien. Žentas įstojo į mano partiją“, – ramiai atsakė uošvienė nė nemirktelėjusi.
Mintyse padėkojau uošvienei ir nepakeldamas akių darbavausi šakute. Mes, vyrai, suprantame tai, ką matome, liečiame ar ragaujame, o moterys turi daug daugiau įvairių pojūčių. Mačiau, kad manoji kažką įtaria, bet tyli.
Lemtinga uošvės įžvalga
Keista, be tą vakarą nebuvo įprastinių dukros ir motinos barnių. Uošvienė kepė sausainius, žmona kažką nereikšmingo kalbėjo, o aš svetainėje suglaudęs ausis žiūrėjau televizorių. Vis sukosi mintys apie tai, kaip atrodytų, jei parėjusi dukra rastų savo vyrą su mama gulinčius lovoje.
Užtiktas vyras su meiluže – tai nieko ypatingo, klasika, bet šis atvejis, žentas ir uošvienė, prie gyvos žmonos... Iš neįprastos tą vakarą namų atmosferos susidarė įspūdis, kad kiekvienas bandė savaip įsivaizduoti tą konkrečią situaciją.
Gyvenimas pasikeitė. Žmona pradėjo grįžti namo anksčiau, jei manęs nerasdavo, skambindavo ir įsakmiu tonu liepdavo tuoj pat pareiti. Tokia kontrolė pradėjo nervinti, didėjo įtampa, tik vienintelė uošvienė buvo rami.
Nepajutau padidėjusio uošvienės dėmesio, bet pradėjau jos bijoti ir vengti. Kartą netyčia likome dviese. Nieko nesakė, nepuolė, tik prisėdo šalia, paėmė už rankos ir pažiūrėjo į akis. Velniui galima tik kartą parsiduoti, bet ne daugiau! Uošvienė tai suprato be žodžių.
„Tu nebūsi laimingas su ja. Ji karjeristė, kaip ir aš. Aš dariau karjerą, o ją augino močiutė kaime“, – tyliai tarė ir lyg niekur nieko nuėjo prie viryklės. Pavydėtinas susivaldymas, ramybė.
Pataikė kaip pirštu į akį. Žmona siekė karjeros, mane kontroliavo kaip mažą vaiką, o apie tikrus vaikus nekalbėjo. Kai pasiūliau taikiai išsiskirti, didelės isterijos nebuvo. Viskas praėjo ramiai, bet išeinant iš namų keistas uošvienės žvilgsnis persmelkė kiaurai. Nesupratau jo esmės ir išėjau neištaręs nė žodžio – neatsisveikinęs.
Uošvė dovanojo lyg vestuvėms
Po skyrybų žmona kaip nepatyrusi įsimylėjusi mergina skambindavo per savaitę po porą kartų, surado, kur apsigyvenau, vis užeidavo. Jaudinosi, kad aš be jos esu labai nelaimingas, ir verta pagalvoti apie grįžimą. Nesusivaldžiau ir drėbiau: „Po kiekvieno tavo apsilankymo darausi vis nelaimingesnis, jei dar kartą ateisi – nušausiu.“
Suprato ir atstojo. Visą gyvenimą žavėjausi moterimis tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties metų. Tame amžiuje žydi tikras protas ir moteriškas brandumas. Jos niekada neateis nei per anksti, nei per dažnai, nei per vėlai. Tokios moterys žino, kada ir kaip dažnai ateiti.
Tuo metu mano uošvienė buvo tame auksiniame amžiuje. Gal kokį pusmetį jos nemačiau, nieko negirdėjau, bet kai vieną vakarą pravėręs duris pamačiau ją, kausimų nekilo. Vėl gavau aukštos kokybės meilę ir brandžius jausmus. Ir taip tęsėsi kurį laiką. Mes pradėjome retai, bet nuosekliai susitikinėti.
Tai truko, iki mano gyvenime atsirado kiti, jau normalūs santykiai. Jie galėjo tapti rimtais ir suvokiau, kad būtent to noriu. Kai vieną vakarą pasakiau, kad turiu rimtą mergina, kurią galvoju ateityje vesti, sulaukiau to, ko nesitikėjau.
Paskutinį kartą susitikome, atsisveikinome, pakalbėjome prie stalo apie nereikšmingas smulkmenas, nė žodžiu ji neužsiminė apie naują draugę, o išeidama tarpduryje savo valdingu tonu tarė: „Moterims dovanoja gėles, o vyrams – vokelius.“ Ir padavė pinigų. Ji visada jų turėjo.
Žiūrėdamas į jos kiaurai smelkiančias akis nedrįsau nepaimti. Nuo tos dienos jos daugiau nesutikau ir nesistengiau ieškoti, nes bijojau, kad nuo antrosios žmonos niekur nepaslysčiau.
Antroji šeima – visai kitokia
Antros vedybos buvo normalios. Turiu visą standartinę šeimą. Žmona – ne karjeristė, šeimininkė, seksu nelepinama, bet auginame du berniukus. Žiūrint į nenuoramas vaikinus sielą apima palaima, kad į mano namus ateis ne žentai, o marčios.
Antroji uošvė palyginus su pirmąja – kaip diena nuo nakties. Paprastai pasakius, meilės aplenkta. Matomės retai, bet jei susitikęs pabučiuočiau ne rankon , o į kaklą, tai gaučiau į tarpuakį nuo jos ir nuo uošvio. Nerizikuoju.
Sakoma, kad vyrai yra patys didžiausi pagyrūnai ir liežuvautojai, ypač meilės ir moterų tema. Tikra tiesa. Jei prie stalo sėdi tik vyrai, tai gali prisiklausyti tokių istorijų, kad net plaukai pasišiaušia. Rašydamas tuos prisiminimus, nenoriu nei pasigirti, nei ką nors pažeminti ar pajuokti. Noriu perspėti žmonas karjeristes ir ne tik tokias, kad savo vyrus saugotų ne tik nuo meilužių ir kaimynių, bet kartais atidžiau pažiūrėtų į savo vyro ir savo mamytės santykius.
Ir net ne tai svarbiausia. Dar noriu pareikšti pagarbą ir pasakyti nuoširdų „ačiū“ savo pirmajai auksinei uošvienei. Ji išgelbėjo nuo užprogramuotos nelaimingos santuokos. Pirmą kartą gavau patyrusios moters meilės bei rūpesčio. Jos dėka supratau, koks malonus slaptas rūpestis vyru ir jo norų supratimas be žodžių.
Sutiksite, kad daugelyje šeimų to nėra. Seksas – tik iš pareigos, kokių nors smulkmenų dovanojimas dažnai virsta į viešas, šaltas akcijas: „Čia tau, mano brangusis, tas ir tas už tai, kad tave myliu, tu myli mus ir esi mano.“
Vedęs antrą kartą pakeičiau gyvenamąją vietą ir apie pirmosios šeimos likimą nieko nežinau. Turiu vilties, kad mano auksinė uošvienė perskaitys šį rašinį. Aš, kiaulė, jai nė karto nepadovanojau gėlių, tai nors dabar norėčiau ištaisyti jaunystės klaidą. Lauksiu.