Kolegijoje išmokau teorinių dalykų, praktikos buvo mažai, inovatyvių darbo metodų nesimokėme, nes programos pasenusios ir neatspindi šios dienos tendencijų. O aš noriu dirbti naudodama šiuolaikines technologijas, kurios palengvintų neįgaliųjų gyvenimą ir socialinio darbuotojo darbą. Noriu mokytis įvairių naujovių, noriu, kad mano paslaugų gavėjų teisės niekada nebūtų pažeistos, o svarbiausia, aš noriu užtikrinti socialinių paslaugų gavėjų orumą.
Aš ir mano kolegos dažnai padedame suaugusiems vyrukams, kurie juda vežimėlio pagalba, sportuoti, keliauti, dalyvauti meninėje, darbinėje ar kitokioje veikloje. Kartu mokomės atlikti tam tikrus namų ruošos darbus.
Taip pat padedame jiems naudotis tualetu ar persirengti, nusiprausti ir susitvarkyti atsitikus nelaimei. Tačiau manau, kad padėdama jiems, net ir turėdama geriausius norus, aš pažeidžiu jų orumą. Vyrukams būna nepatogu, gėda. Neįgalus asmuo neturi pasirinkimo – socialinių darbuotojų vyrų, kurie galėtų pagelbėti tualete, rengiantis bei leisti neįgaliajam oriai jaustis, kai jį aptarnauja, įstaigoje nėra.
Galiu pasidžiaugti, kad turime ir naudojamės darbą palengvinančius išmaniuosius prietaisus: keltuvą, laiptų kopiklį, liftą. Teko dalyvauti tarptautiniame projekte apie techninių naujovių diegimą socialinėse įstaigose. Diskutuojant su kolegomis iš kitų šalių aš išgirdau tokius terminus kaip robotika, domotika, kompiuterio ir smegenų sąsaja, išmanūs namai ir panašiai. Kai kurie kolegų naudojami terminai man pasirodė labai nauji ir nežinomi – tai puiki galimybė kelti savo kvalifikaciją ir mokytis taip trokštamų naujovių.
Ėmiausi veiksmų. Užtrukau visą savaitę ieškodama mokymų socialiniam darbuotojui šiomis temomis. Peržiūrėjau kolegijų bei universitetų programas – galbūt jos jau siūlo mokytis šių naujovių. Tačiau neradau jokios informacijos susijusios su naujų technologijų įdiegimu socialinėse įstaigose ar socialinių darbuotojų darbo palengvinimu įvairiomis inovatyviomis technikomis. Galbūt aš nemoku ieškoti, ar negebu rasti, bet tikriausiai mokymosi programose to visai nėra numatyta.
Negaliu patikėti, kad šiuolaikinėje vis modernėjančioje visuomenėje mes nieko neturime ir nieko nežinome apie technines naujoves taikomas kitose šalyse, kurios galėtų pagerinti paslaugų kokybę. Man tikrai pavydu, kad kolegos iš užsienio dalinasi gerąja patirtimi naudojant išmaniuosius sprendimus socialiniame darbe.
Supratau, kad šių žinių trūksta ne tik man – pabendravus su kitų Lietuvos įstaigų socialiniais darbuotojais pamačiau, kad mes ne tik nesame matę inovatyvių prietaisų, technikų, kuriuos naudoja kolegos kitose šalyse, bet netgi nesame apie juos girdėję, nežinome, kad jie egzistuoja ir paslaugas gali padaryti kokybiškesnes.
Galbūt dėl tokios mano situacijos kalta ir geografinė padėtis – esu iš mažo miestelio, kur viskas paprasta, žemiška ir įprasta. Galbūt reikėtų pagaliau išeiti iš komforto zonos, pasinaudoti tarptautinių fondų lėšomis pritaikant užsienio patirtį savo darbe.
Tikriausiai tik nuo mūsų pačių noro ir pastangų priklauso ar pradėsime dirbti inovatyviai taip palengvindami kasdienybę savo klientams ir darbo sąlygas sau. Kai pagaliau suprasime, kad pasaulis keičiasi ir mūsų taikomi metodai nebeatitinka šiandienos realijų, paslaugų kokybė ir santykis į klientą pradės keistis. Galime tapti profesionaliais naujų technologijų naudotojais ir keisti savo bei neįgaliųjų gyvenimus, suteikiant galimybę tobulėti bei tapti savarankiškesniais ir mažiau priklausomais nuo aplinkinių.