Sudargo klebonijos padėtis kelia nerimą: mums, lietuviams, jos likimas ypač svarbus

Lietuviams, kaip tikriausiai nė vienai kitai pasaulio tautai, itin svarbūs ir brangūs žodžiai „spauda“ ir „knyga“. Juolab kad spausdinto žodžio kelias į Lietuvą buvo itin vingiuotas, skausmingas ir klaidus. Turime kuo didžiuotis, ir tai pripažįsta pasaulis – ne veltui vadinamoji „šventoji kontrabanda“, t. y. slaptas knygų gabenimas iš Prūsijos į Didžiąją Lietuvą, UNESCO pripažinta unikalia ir pasaulyje analogų neturinčia veikla.

„Iš visų žmogaus kūrybos apraiškų labiausiai stebina ir verta dėmesio – knyga. Knygose gyvos praėjusių laikų godos, girdėti aiškūs įtaigūs balsai žmonių, kurių palaikų dulkės seniai išsisklaidė kaip sapnas. Visa, ką žmonija sukūrė, apmąstė, pasiekė, – tarsi burtų išsaugota knygų puslapiuose“, – kaip malda knygai skamba škotų rašytojo, filosofo ir istoriko T. Karlailio (T. Carlyle) žodžiai.

Atrodytų, nereikia daug išminties, kad suvoktum, jog mums, lietuviams, ypač svarbu saugoti ir puoselėti visa, kas susiję su spausdinto žodžio keliu, būtina rinkti ir gludinti tuos savo tapatybės „deimančiukus“, mūsų protėvių išbarstytus istorijos vingiuose. Ir vienas tokių „deimančiukų“, apsamanojęs, skaudžiai besigūžiantis po lietingu tėviškės dangumi – aukščiausios Sudargo (Šakių r.) kalvos stovinti buvusi klebonija, kurioje gyveno katalikiškų lietuviškų knygų leidėjas ir platintojas kunigas Martynas Sederevičius.

Kunigas nuo 1873 iki 1904 m. Sudarge organizavo lietuviškų knygų leidybą, jų spausdinimą Tilžėje, gabenimą per sieną ir platinimą visoje Lietuvoje. 2011 m. lapkričio 22 d. klebonija buvo įrašyta į Kultūros vertybių registrą, bet realių žygių išsaugoti ir įprasminti šią svarbią vietą, regis, taip ir nesiimama. Logiška būtų manyti, kad sukrusti turėtų Kultūros paveldo departamentas – nejaugi jo paskirtis tik atlikti biurokratinį veiksmą – įrašyti objektą į registrą, o paskui jau kaip Dievas duos? Bet jeigu nieko nedarysime, vargu ar Dievas ką nors duos, juolab jo tarpininkams šioje žemėje, atrodo, rūpi tik kur kas žemiškesni dalykai (senoji klebonija stovi parapijos žemėje).

Vis dėlto vilties teikia žinia, kad kultūrai neabejingų pasišventėlių grupė, nors ir vadinama „puspročiais“, visomis išgalėmis stengiasi išplėšti iš užmaršties mūsų istoriją. Trūksta tiek nedaug (bet galbūt ir labai daug) – kad visų lygių kultūros valdininkai dažniau prisimintų savo misiją – prižiūrėti ir tvarkyti kultūros vertybes. Tad galbūt bendromis pastangomis, surėmę pečius, pasistengtume išsaugoti mūsų protėvių įspaustas pėdas? Juk jie savo darbais mums parodė: tauta gyva, kol turi kalbą, raštą ir savo knygas.