Kelias dienas po lemtingų ir siaubingų vasario 20 d. įvykių Kijevo Maidane („maidan“ ukrainiečių kalboje reiškia „aikštė“, kaip kad mūsų Rotušės aikštė, Nepriklausomybės aikštė ar Anikės aikštė) , atrodo, niekas nesuprato, kas vyksta. Įsivaizduokite Holivudo filmą, kai šalia pagrindinio veikėjo sprogsta granata, ausyse spengia tyla, aplink sulėtėjęs vaizdas, krinta pašauti kūnai, dulkės, dūmai ir nebylūs riksmai. Vaizdas pradeda greitėti ir tave įmetą į realybę visu greičiu. Toks jausmas tas dienas, manau, lydėjo ukrainiečius Kijeve ir kituose miestuose. Buvo skaičiuojamos aukos, identifikuojami kūnai, gydomi sužeistieji ir raminamos mamos. Viskas vyko sava eiga. Nes instinktyviai taip reikėjo daryti.
Atvykome į Kijevą penktadienio ryte ir iškart ėjome į aikštę (Maidaną). Pirmas vaizdas – sudegę profsajungų rūmai, laužų dūmai, palapinės, plevėsuojančios vėliavos. Barikados pagamintos iš visko – medgalių, reklaminių stendų, sniego, padangų, suoliukų, vamzdžių, net šviestuvų. Barikadų mastas - neįsivaizduojamas. Didžiausios užtveria gatves, tada kelios eilės barikadų už jų, tada vidinės barikados, kad judėti viduje vidaus pajėgoms būtų kuo sunkiau. Matosi, kad viskas buvo kurta chaotiškai, prilipinamos naujos barikados, tvirtinamos senos. Kiekvieno daikto barikadose tikslas – priedanga nuo šūvių.
Nuo barikadų žvilgsnis sustingo pamačius Maidano žmones. Kai kurie jau ne pirmą dieną ar mėnesį buvo Maidane. Atrodė kaip vaikščiojantys negyvėliai. Jų akys - stiklinės, oda pamėlusi, pabalusi ir papilkėjusi. Rankos suodinos, judesiai klampūs. Kai kurie sėdi prie statinėse degančių malkų, fokusuoja savo žvilgsnį nežinia kur. Visų mintys kažkur kitur. Pamanėte, „bomžai“? Pirmas įspūdis iš tikro toks, bet mes patys labiau pasijautėme dvasios „bomžais“ prieš Maidano žmonių tvirtybę.
Kitą akimirką tie patys žmonės nusišypso, tave kviečia arbatos, sriubos, košės ar pasišildyti prie laužo. Jų veidas pasikeičia, priverčia nusišypsoti ir pažvelgti kitam žmogui į akis. Maidano žmonės optimistiškai kalbasi su visais atėjusiais. Kiekvienas tada sustingsta, išsigąsta – pagalvoja, „juk aš turėčiau guosti, paremti ir užjausti“. Nes juk ne aš stovėjau su lazda prieš automatus ir ne mano draugai prieš kelias dienas buvo žudomi prie pat manęs.. Jei nenusisukdavai ir nenueidavai, jie papasakodavo tau trumpą istoriją apie įvykius aikštėje. Dažnai, bendraujant su jais, žodžiai strigdavo gerklėje ir verkdavome. Jie neverkė. Nebe.
Maidane neįtikėtina švara ir organizuotumas. Aišku, ne ta švara, kur viskas spindi, nes ką tik čia maišėsi ir degėsiai, ir sniegas, ir purvas, ir kraujas. Bet nepalyginsi su švara kitose Kijevo vietose, kur ir šiukšlių, ir nuorūkų, ir netvarkos ganėtinai daug. Didžiulis nepriklausomas miestas aikštėje viduje tvarkosi kaip šveicariškas laikrodis – tvarka aplink palapines, praėjimuose, šiukšlės išvežamos, lauko tualetai valomi.
Pagrindiniai sandėliai yra bažnyčių kiemuose. Taip pat renkami pinigai nukentėjusiems – paprastai prie tako ar vidury tako padedama permatoma dėžė su užrašu „Paremkite Maidaną“. Tik prie kas penktos tokios dėžės kažkas stovi ir prižiūri, kitos beveik pilnos tiesiog vidury kelio ir nuolat pildomos. Vienas vaikinas, renkantis pinigus, papasakojo, kad jis - jau dvi savaites čia. Drebančiom rankom geria kavą ir sako, kad čia būti geriau, nes namie jam kyla panika ir negali nurimti – reikia padėti draugams Maidane. Vieną savo draugą jis pats išnešė, sakė, rankos nebenusiplauna nuo kraujo.
Penktadienio vakarą atvirame karste buvo nešama dar viena auka. Buvo skanduojama „Šlovė Didvyriams“, „Didvyriai nemiršta“. Barikados nesustoja pildytis kalnais gėlių ir gedulo žvakių. Vakare žvakės išryškina gėlių kelią nuo Maidano palapinių miestelio, kur glaudėsi gynėjai, barikados, kur kovėsi žmonės su lazdomis prieš gerai ginkluotus pareigūnus. „Dangiškas takas“. Naktis Maidane praeina diskutuojant prie laužų, tvarkant aplinką ir prisimenant žuvusiuosius.
Šeštadienis – Maidane „subotnitsa“. Tai visuotinė talka, kai tvarkoma aplinka ir padedama kaimynui. Mes prisidėjome prie vieno iš vidinio labirinto dalių tvarkymo – nešėme maišus su sniegu, ardėme chaotiškai sukurtas barikadas ir rūšiavome grindinio akmenis. Visos medžiagos bus panaudotos pagrindinėms barikadoms sutvirtinti, nes, kaip žinote, didelė dalis jų buvo padarytos iš sniego, kuris sparčiai tirpsta. Vienoje labai mažoje erdvėje, beveik tyloje darbavosi ir senas, ir jaunas, ir vyras, ir moteris, ir studentas, ir veidą dengiantis Maidano gynėjas. Purvas ir suodžiai puikiai derėjo su išeiginiais batais ir rankinėmis ant moterų pečių.
Aikštėje nuolat begalė žmonių. Kai kurie jų atvyko pažiūrėti, kas čia nutiko, kiti - padėti, treti - gedėti ir pagerbti žuvusių. Buvo ir tokių, kurie fotografavosi, kad pasižymėtų, jog „aš čia buvau“. Beveik visi segi Ukrainos vėliavos spalvų raištelius. Mes segėjome Ukrainos ir Lietuvos vėliavos raištelius, todėl sulaukdavome nuoširdžios padėkos, kad Lietuva palaiko juos sunkiu momentu. Mus dažnai palaikydavo žurnalistais ar ambasados darbuotojais, nes jei Maidane užsienietis, jis negalėtų būti turistas. Gal todėl, kad mus palaikydavo žurnalistais, ir pasisekė patekti į Maidano gyvenimo vidų.
Vieni Maidano gynėjų pakvietė mus košės ir arbatos. Tai buvo pati skaniausia grikių košė su balta duona ir juoda saldinta arbata. Toks turbūt laisvės skonis. Maidane maistą dalija paramos ir labdaros organizacijos, kitos organizacijos ir patys Maidano gyventojai. Teko ragauti ir „revoliucijos sriubos“. Maidano gynėjai nusivedė mus į vieną pirmųjų, pastatytų ten palapinių. Ji pastatyta pačiame palapinių miestelio centre, aukščiausioje vietoje. Mes net stebėjomės, ar nebaisu būti atviru taikiniu.
Maidano gynėjai susiskirstę į vadinamas šimtines („Sotnia“). Šių šimtinių pavadinimai būna su skaičiais („7 Sotnia“, „14 Sotnia“), su miestų pavadinimais ir net moterų šimtinės. Dangiškąja šimtine („Nebesna Sotina“) yra simboliškai vadinami tie, kurie buvo nužudyti.
Įstrigo kraupūs vaizdai. Ne kraujas ar besimėtantys kūnai. Tačiau žmonių sielos žaizdos. Matėme, kaip Maidano gynėjai už rankos vedė savo draugą. Vaikinas paniškai bijojo eiti link Maidano centrinės dalies. Draugai jam norėjo parodyti, kad viskas baigėsi, kad jau nebešaudoma: „Imk mano ranką“, „Eime kartu“, „Viskas dabar bus gerai“ ragino jie. Šalia einanti motina viduje klykė, o išoriškai ramino sūnų. Kitoje pusėje prie grindinio plytelių krūvos - kalnas gėlių, rožančius ir jauno vaikino nuotrauka. Nuotrauką glosto jauna moteris. Staiga už nugaros pasigirsta keiksmai ir šauksmai pasitraukti – Maidano gynėjai dar ir dabar aptiko „titušką“ arba vagį, tad bėgo jo gaudyti. Šalia esantis žmogus sakė - „nebijokit, pagaus, įspirs į užpakalį ir paleis“, ir pasiūlė karštos arbatos.
Po šeštadieninės talkos stipriai pasikeitė ir transformavosi visa aikštė – atsirado daugiau praėjimų, vietos gėlėms ir žvakėms. Atitvertos vietos, kuriose vyko aršiausi susirėmimai.
Sekmadienis - visuotinio susirinkimo diena, maldų diena. Nuo scenos skamba maldos iš rusų stačiatikių ir graikų stačiatikių dvasininkų. Maldos rusiškai, ukrainietiška ir angliškai. Kai mes minioje lietuviškai kalbėjome „Tėve mūsų“, šalia girdėjosi malda lenkiškai. Maidano aikštėje - vienas didelis žmonių galvų kilimas, iš to kilimo kyšo vėliavos ir plakatai „Stop karui“, „Šalin rankas nuo Ukrainos“. Žmonių lūpose ir plakatuose - viena tematika, nes vakar Rusijos karinės pajėgos įsiveržė į Krymą.
Sekmadienio vakare Maidanas patuštėjo. Scenoje ekrane rodomi žuvusieji: armėnas, baltarusis, ukrainietis, iš Lvovo, iš Donetsko ir Krymo, 21 metai, 35 metai, 65 metai, nušautas snaiperio, sumuštas „tituškų“, daugybiniai galvos sumušimai... Ašaras ir raudas kartais pakeičia po du ar po tris pražygiuojantys Maidano gynėjai. Pastarieji susikrovė daiktus ir palieką Kijevo aikštę, kad prisijungtų prie mobilizacijos, kiti lieka, kad užtikrintų, kad brangi kaina vis dėlto atneštų pokyčių.
Sekmadienio vakare nežinojome, ar rytoj pavyks parskristi į Vilnių, nes pasigirdo kalbų, kad uždaroma Ukrainos oro erdvė. Tačiau uždarė tik bet kokiems kariniams orlaiviams. Pirmadienį Vilniuje daug kas klausia - „na, tai kaip ten Maidane?“. Atsakymo nežinome, nes nežinojome, kad turėjome tiek emocijų savo suvokimo skalėje. Gal reiktų paklausti gyvų sausio 13-osios įvykių Lietuvoje liudininkų... Tuo tarpu viduje mes verkiame ir pavydime Ukrainos žmonių stiprybės.
Beje, jei sutiksite ukrainietį ištarkite „Slava Ukraine“ (liet. Šlovė Ukrainai), suvirpės širdis, kai sulauksite atsakymo „Heroim Slava“ (liet. Didvyriams šlovė). Pasijausite, kad dar esate gyvi. Tad, „Slava Ukraini!!!“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Turite artimųjų, draugų ar pažįstamų Ukrainoje ar Rusijoje? Galite pasidalinti jų požiūriu, įspūdžiais ar reakcija į ssusidariusią situaciją? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Ukraina“. Savo nuomone galite pasidalinti ir žemiau: