Be to, juk visa pažanga ir civilizaciją į priekį stumiančios idėjos kažkada prasidėjo nuo kažkieno fantazijų. Taigi, pradedame:
Ką manote, koks būtų pasaulis, jeigu staiga visi 7 milijardai pasaulio žmonių taptų turinčiais Aspergerio sindromą?
Kas tai yra
Tiems, kurie nežino, kas apskritai tas Aspergerio sindromas – aiškinu: yra tokių žmonių (labai mažai, mažiau nei 1 proc. nuo bendros populiacijos), kurie turi tokį autistinio spektro sutrikimą – aukštą, stipriai išvystytą intelektą, bet neišvystytas, silpnas, beveik nepasireiškiančias emocijas.
Labai didelis klausimas, ar galima tokius žmones laikyti „nesveikais“, kai jie pasižymi aukštesniu IQ nei dauguma vidutinių (neurotipinių) žmonių, mokyklose būna labai geri mokiniai, darbuose – labai geri darbuotojai, ir apskritai – tai yra labai pareigingi, smulkmeniškai skrupulingi ir atsakingi visuomenės nariai. Taigi, ar galima „nesveikais“ pavadinti tokius pavyzdingus žmones? Ne. Todėl verčiau būtų kalbėti apie „kitokį pasaulio suvokimą“, o ne „nesveikumą“.
Šį sindromą turėjo daugybė genialių žmonių, pakeitusių pasaulį ir stačiusių civilizaciją, kurioje dabar taip patogiai ir smagiai visi gyvename. Pati didžiausia aspergerių koncentracija yra JAV Silicio Slėnyje – mokslo ir technologijų branduolyje, praktiškai „pasaulio smegenyse“, iš kur ateina dauguma dabartinių technologinių naujovių.
Deja, visuomenė kažkodėl priešiška. Dar mokykloje tokie vaikai dėl neaiškių priežasčių būna atskiriami nuo draugų būrio, daugiau nei 90 proc. jų tampa kasdieninių įkyrių patyčių aukomis.
Tikriausiai tai yra pavydas, nes aspergeriai gerai mokosi, labai lengvai įsisavina informaciją, yra labai paklusnūs, pavyzdingi, visų taisyklių griežtai besilaikantys vaikai, kurie niekad nepuls kvailai elgtis, išdykauti ar muštis. Kai bendraamžiai kvailioja, aspergeriai skaito knygas, domisi platesniais dalykais.
Daug genialumo bruožų
Tai – tas retas vaikų tipažas, kurie gali išmokti skaityti 4 metų, būdami 5 metų gali žemėlapyje parodyti bet kurią pasaulio šalį ir atmintinai išvardinti jų sostines, savo tėvams papasakoti žemės plokščių tektonikos teoriją su visomis smulkmenomis, o vos atėję į pirmą klasę, per pačią pirmą piešimo pamoką nupiešti namą 3D vaizdu – su perspektyva ir visomis detalėmis kaip schemoje, kai tuo metu jų bendraamžiai piešia plokščius namus, kurių matosi abu galai (jokio sugebėjimo atvaizuoti 3D erdvę ir perspektyvą popieriaus lape).
Taip, jie neturi emocijų (tiksliau – turi, bet kur kas mažiau, nei eiliniai neurotipiniai žmonės). Jie pasaulį suvokia kitaip iš pačių pagrindų – ne kaip chaotišką emocionalų gyvą „organizmą“, o kaip griežtai logišką „sistemą", panašią į laikrodžio mechanizmą ar kompiuterio mikroschemą.
Viskas, kas nepaaiškinama logika ir sistema, aspergeriams neegzistuoja – taip pat ir emocijos, visokios sociumo „nerašytos taisyklės‘, intuityvūs pajautimai „kas buvo nepasakyta tarp eilučių“, kūno kalbos šifravimas ir panašūs dalykai. Gal šalia bendraamžių pavydo, nesusikalbėjimas su jais nuo pat vaikystės prasideda dar ir dėl to.
Tiek vaikai, tiek netgi suaugę neurotipiniai žmonės labai daug dėmesio skiria instinktyviam elgesiui, pojūčiams, akimirkos impulsams ir emocijoms. Aspergeriai veikia sistemiškai ir logiškai. Gal tame ir prasideda susikirtimas?
Darbe būtų tik dirbama
Kaip ten bebūtų, bet aspergerių dominuojamas pasaulis būtų visai kitoks. Kas jame pasikeistų?
Pasaulio lauktų labai stiprus technologinis ir civilizacinis šuolis į priekį. Aspergeriai yra intelektualūs, daug dėmesio skiria knygoms, internetui ir kitokiai edukacijai. Jie mėgsta kaupti informaciją, gali nustebinti aplinkinius plačiomis žiniomis ir sukauptų faktų gausa (daugiau vaikystėje, nes suaugę jie pradeda per daug nesišvaistyti savo intelektu – jau būna patyrę ant savo kailio, kaip aplinkiniai to negali pakęsti).
Teigiama, kad Aspergerio sindromą turėjo A. Einšteinas, N. Tesla, S. Džobsas, S. Kubrikas, H. K. Andersenas ir daugybė kitų pasauliui labai gerai žinomų žmonių. Ir visi puikiai žinome, kaip stipriai jie paveikė civilizacijos raidą ir pasaulio istoriją, būdami tik mažiau nei 1% nuo bendro žmonių skaičiaus! Tai jūs tik įsivaizduokite, kokia būtų mūsų civilizacija ir pasiekimai, jei aspergeriais būtų visi?
Darbo kultūra taptų visai kitokia. Darbe būtų tik dirbama, o ne rezgamos intrigos, geriamos kavutės (aspergiariams „išgerti kavos“ iš tikrųjų tiesiogiai ir reiškia atsigerti kavos, o ne dar kažkokius pokalbius šalia to), pliurpiamos nesąmonės ir aptarinėjami buities ar meilės reikalai. Efektyvumas visame kame, pavyzdingumas, geriausi rezultatai, aukščiausi pasiekimai, motyvacija, tobulėjimas– štai į ką būtų orientuota darbinė aplinka aspergerių visuomenėje.
Praktiškai išnyktų bet koks nusikalstamumas. Aspergeriams sistemiškumas ir tvarka – šventas dalykas, jie niekaip negali leisti sau jos sulaužyti. Tai tie žmonės, kurie darbe visas savo pareigas atlieka kruopščiai ir tvarkingai, būtinai taip, kaip parašyta ir privaloma.
Imkime kaip pavyzdį netgi paprastesnius darbus: aspergeris vairuotojas važinės griežtai pagal visus ženklus ir kelių žymėjimą, neviršys greičio ir nesugalvos atlikinėti kažkokių „gudresnių“, „sistemą apeinančių“ manevrų, o apie policijos kontrolę tikrai nieko neinformuos pamirksėdamas šviesomis – jei neteisingai važiuoji, turi būti suvaldytas.
Aspergeris apsaugos darbuotojas griežtai palaikys kontrolę saugomoje vietoje, tikrindamas žmones kruopščiai iščiupinės kiekvieną kišenę, netoleruos jokių emocionalių įrodinėjimų „na būk žmogus, man labai reikia praeiti“, nekreips dėmesio į „bandymus susitarti“ ar tuo labiau – nupirkti, ir tuoj pat apie juos praneš vadovybei.
Aspergeris medikas konkrečiai ir smulkmeniškai atlikinės viską, kas reikalinga išgydyti pacientą, bet jeigu pacientas sugalvos duoti kyšį – tuoj pat praneš, kur reikia. Bet vis tiek atliks savo darbą iki galo.
Taigi, bet kokiam neteisingam elgesiui aspergeriai neturi jokio pateisinimo ir priežasčių. Jokių „aš taip noriu, man reikia, man taip patogiau“, jokio gudravimo ir taisyklių laužymo, bandymo jas apeiti.
Netgi dabar, koronos pandemijos metu, aspergeriai kaukes dėvi griežtai taip, kaip reikia, ir pamatę pavojų kitiems keliantį aplaidumą – praneš kam reikia. Kad ir kiti nelaužytų tvarkos, nekenktų visuomenei.
Gal net neliktų nusikaltimų
Jokių girtų muštynių, jokių nužudymų afekto ar ne afekto būsenoje, jokių lakstymų 100 km/h kaimo keliais, siekiant pavaidinti kietą. Didžioji dalis nelogiškų ir neprotingų, ir tuo pačiu nusikalstamų poelgių padaroma vienokioje ar kitokioje emocijų įtakoje.
Kadangi aspergerių emocijos labai silpnos, užgožtos logiško analitiško proto – tai pagrindinės priežasties kvailystėms praktiškai nelieka. Net jeigu aspergeris ir panaudotų jėgą – tai griežtai tik gindamasis, ir tik tiek, kiek reikia (nepradėtų emocijų pagautas daužyti jį užpuolusįjį iki sąmonės netekimo, bet tik sustabdytų pavojingus veiksmus, o po to perduotų niekšą policijai, kaip ir reikia pagal taisykles).
Taigi, kokie nusikaltimai? Neliktų jų! Ir tai dar viena priežastis, kodėl pasaulis taptų geresniu.
Bendravimas tarp žmonių taptų paprastesnis ir efektyvesnis. Neliktų jokių vadinamųjų „small talks“ apie orą ar tiesiog nieką, kurie neperduoda jokios informacijos. Neliktų jokių „nerašytų taisyklių“.
Aspergeriams bendravimas – tai tikslingas dalinimasis reikalinga, įdomia ir perspektyvia intelektuala informacija.
Jokių pokalbių kolektyvuose prie kavutės, jokių mandagumo frazių „kaip sekasi?“ (nors klausiančiajam gal nė kiek neįdomu, kaip ten tau iš tikrųjų sekasi), jokių banalių standartinių „pokalbio palaikymo“, „dėmesio parodymo“ frazių ir šimtus kartų girdėtų juokelių, kuriuos išgirdus susijuokiama tik iš mandagumo, aspergeriai netoleruotų.
Kalbi – tai kalbėk kažką įdomaus ir produktyvaus, kas turėtų kažkokią naudą ir intelektualinę apkrovą smegenims. Neturi ką gero pasakyti – tai nekalbėkime visai. Paprasta ir aišku, kaip du kart du.
Nebeliktų jokių nutylėjimų, jokių „nepasakymų iki galo‘, jokių poteksčių, skaitymo tarp eilučių. Kiekviena tema, kiekvienas klausimas būtų išgvildentas iki galo ir išanalizuotas su moksliniu interesu. Tuščios kalbos nebūtų varinėjamos.
Kaip kurtųsi šeimos
Išnyktų ir toks reiškinys kaip mobingas – aspergeriai dažnai tampa mobingo aukomis dėl to, kad aplinkiniai jiems pavydi, ir dar galimai dėl to, kad jie nesugeba pajausti kada su jais kalbama rimtai ir kada juokaujama, neperskaito kūno kalbos ar intonacijų ir dėl to gali nesuprasti kada jiems meluojama, ir panašiai – o tokie žmonės yra labai patogios aukos, deja.
Bet aspergerių visuomenėje tokie dalykai išnyktų. Aspergeriai taip pat neturi poreikio save „įtvirtinti", žemindami kitus – jų intelektui yra prieinami kur kas geresni būdai.
Išnyktų ir socialinė hierarchija. Aspergeriai nesupranta daugumos tų logiškam protui nepavaldžių, grynai tik intuityviai ir emociškai pagaunamų „nerašytų sociumo taisyklių“, todėl jiems nė kiek nesvarbu, kokią padėtį prieš juos esantis patinas ar patelė užima bandoje. Jiems rūpi tik tai, ką tas individas moka, sugeba ir kiek yra produktyvus bei efektyvus.
Šeimos būtų kuriamos visai kitokiu pagrindu, ir gal būtų net tvirtesnės? Daugumos žmonių jausmų pagrindu sukurtos šeimos neatlaiko visokių emocinių audrų ir kas antra iš jų griūna.
Aspergeriai vadovautųsi grynai logišku supratimu, kad tas partneris/partnerė yra geras atsakingas žmogus ir man tinka, ir aišku, lytiniu potraukiu (kurį aspergeriai turi, tokį grynai biologišką, nepridengtą emocijomis). Ir galbūt tai būtų tvirtesnis pagrindas?
Dėl aspergerių griežto požiūrio į taisykles ir tvarką, šeima kaip sistema negalėtų būti sugriauta, nes reikia užauginti vaikus, reikia laikytis įsipareigojimų, reikia būti pavyzdingu. Neištikimybei ir naujiems susižavėjimams vietos neliktų – juk logiška, kad visur yra tas pats. Emocijos gali sakyti ką kita, bet nuo kada aspergeriai jomis vadovaujasi?
Vaikai būtų auginami atsakingai, viskuo aprūpinami ir visapusiškai ugdomi. Niekas nepaliktų savo senų tėvų – nes rūpintis jais yra reikia ir privaloma, nesirūpinti negalima. Būtų žymiai mažiau gyvenimiškų tragedijų ir problemų, kurias sukelia dabar visuomenėje įprastas nepastovumas, blaškymasis, emocijų audros, visokie konfliktai – kaip žvakės liepsnos, blaškomos vėjo.
Aspergeriai vėjyje būtų kaip stulpai – nepajudinami. Ir paties „vėjo“ (nelogiškų, emocionalių, iracionalių) poelgių neliktų, kaip jau minėta anksčiau. Tai būtų ramesnis ir tvarkingesnis gyvenimas netgi šeimose. Ir konfliktai, interesų susikirtimai būtų sprendžiami išsiaiškinant kiekvieno poreikius ir surandant sprendimą, o ne „tumanęsnemyliirniekadnemylėjai!!!!!!“.
Dabar aspergeriams yra sunkoka sukurti šeimas, daug jų lieka nevedę/netekėjusios – tai iš tikrųjų aspergeriams yra problematiškiausias dalykas gyvenime, nepaisant jų gerai atliekamo darbo, pasiekimų, gerų atsiliepimų apie juos kaip pavyzdingus žmones ir kitų gerų savybių. Kodėl? Nes santykių statymas pagrįstas emocijomis, o tai ne aspergerių sritis.
Flirtuoti jie absoliučiai nemoka, nes tame nėra jokių taisyklių, jokios logikos – tik emocinis srautas, užuominos, potekstės, dviprasmiški juokeliai, kūno kalbos niuansai, intonacijos, žvilgsniai ir kiti dalykai – žodžiu, visa kolekcija to, kas aspergerių logikai ir sistemiškumui yra kaip kitas pasaulis. Bet kaip jau minėjau, jeigu ant tokio emocinio srauto pastatyta kas antra šeima išsiskiria... Gal tai nėra geriausias modelis?
Kas tuomet išpopuliarėtų?
Pasikeistų ir pramogų, laisvalaikio industrija. Sumažėtų emocionalių meilės dainų, padaugėtų namie prie kompiuterių sukurtos techno muzikos su ritmingu bumbsėjimu, intelektualaus roko ar iš psichologinės pusės gerai apgalvotų „virusinių“, lengvo turinio ir todėl masiškai plintančių kūrinių, kaip Little Big „Skibidi“.
Sumažėtų filmų apie meilę ir žmonių santykius, padaugėtų dokumentikos ar pažintinių laidų. Reklama taptų nutaikyta ne į emocijas, o į realų prekės privalumų išdėstymą papunkčiui. Naujienų portaluose būtų mažai emocingų sensacijų, daug analitinių straipsnių.
Būtų mažai politinio fanatizmo ir aklos meilės kažkokiai vienai idėjai ar partijai, o daugiau visapusiško, daugiaplanio požiūrio. Mažėtų alkoholio ir rūkalų naudojimas, labiau populiarėtų sveikas gyvenimo būdas. Bestseleriais taptų ne pigūs meilės romanai, o knygos apie kosmoso užkariavimą ar klimato kaitos stabdymą.
Humoras taptų ne banaliai nuvalkiotas, o daugiau sarkastiškas, kartais net juodas. Mažiau internetinio flirto, daugiau motyvacinių filmukų apie pasaulio pertvarkymą ir savęs tobulinimą. Mažiau apkalbų apie garsenybes, daugiau frazių apie motyvaciją, tokių kaip „siek neįmanomo – pasieksi maksimumą“. Na ir aišku, išnyktų sąmokslo teorijos apie plokščią žemę ir reptiloidus!
Taigi, ar norėtumėte gyventi tokiame tobulame ir pavyzdingame pasaulyje? Dauguma tų, kurie tyčiojasi, nė neįsivaizduoja, kas iš tiesų yra šis sindromas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!