Jei turėčiau stebuklingą burtininko lazdele norėčiau išbraukti visus 20 savo gyvenimo metų, nuo pat vaikystės iki tarnybos armijoje pabaigos...
Gimiau silpnas, gydytojai nedavė vilties, kad gyvensiu, bet Dievo planas buvo kitoks... Mama mirė, kai man buvo trys metai. Tėvas vedė dar kartą ir atrodė, kad vėl gyvensiu laimingai, jausiu šilumą. Bet likimas iškrėtė dar vieną pokštą – tėvas ir pamotė žuvo avarijoje. Mane dešimties metų paėmė globoti pamotės sesuo.
Buvau apskuręs, nepavalgęs, našlaitis.Gyvenau šaltame kambaryje, pamokas ruošiau prie žvakės, nes globėja neleisdavo elektros naudoti, knygas skaitydavau pasislėpęs po antklode su prožektoriumi, nes neleisdavo skaityti. Dirbau ūkio darbus, ravėjau savo ir kolūkio daržus, skaldžiau malkas, pjoviau žolę, mėžiau mėšlą.
Į mokyklą eidavau pėsčias penkis kilometrus. Kai nepaklusau globėjos aiškinimams, buvau išvežtas į vaikų namus. Nors ten įvyko visko, bet buvau pavalgęs turėjau normalią lovą ir kambaryje nebūdavo šalta.
Iš ten išėjau į armiją, vienas kaip pirštas stovėjau prie karinio komisariato, kai kitus atlydėjo tėvai, gimines, draugės...
Bet visada gyvenime negali būti blogai. Grįžęs mokiausi, dirbau, vedžiau, susilaukiau dviejų vaikų. Dabar jau turiu ir anūką. Bandau jiems duoti šilumos, supratimo ir žmogiškumo, visko, ko pas neturėjau...
Ir pabaigai – trumpa žinutė visiems (autorius nežinomas):
Aš prašiau išminties, o gyvenimas man davė problemas, kad jas įveikdamas mokyčiausi;
Aš prašiau turtų, o gyvenimas man davė jėgas ir protą, kad galėčiau dirbti;
Aš prašiau sugebėjimo skristi, o gyvenimas man skyrė kliūtis, kad jas įveikčiau;
Aš prašiau meilės, o gyvenimas man siuntė žmones, kuriems aš galėjau padėti įveikti jų problemas;
Aš prašiau gerovės, o gyvenimas davė man galimybes;
Aš negavau nieko, ko prašiau, bet gavau viską, ko man reikėjo;
Gyvenk be baimės, drąsiai sutik visas kliūtis ir įrodyk, kad tu gali jas įveikti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kviečiame jus kartu paklaidžioti po praeitį: prisiminkite laikus, kai jums buvo 20-imt (18 ar 23 – ne taip svarbu) ir pagalvokite, ką norėtumėte sau pasakyti. Gal tuomet bijojote kažko, kas dabar atrodo vieni niekai? Gal patartumėte daugiau laiko praleisti su žmogumi, kurio, deja, po to nebeliks? O gal tada padarėte klaidą, kurią, Jūsų nuomone, būtinai reikėjo iškart ištaisyti?
Pasidalinkite įžvalgomis su tais, kurie 20-ojo gimtadienio tik laukia! Vienam konkurso dalyviui už tai atiteks bilietai į koncertą (vėliau prizas bus patikslintas)!
Savo patirtimi kviečiame dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „20“ arba čia iki rugpjūčio 31 d.