Už tai visuomenė juos greitai pasmerkia, išvadina niekam nereikalingais parazitų nešiotojais, kuriuos reikia skubiai sunaikinti. Argi ne ironiška, kad keturkojus benamiais padarantys asmenys labai ryžtingai eskaluoja beglobių gyvūnų problemą ir kaltina gyvūnus dėl to, kad jie yra benamiai. Turbūt labai paprasta suvokti ir net nereikia baigti aukštojo mokslo, kad atskirtum aiškią ribą tarp gyvūno gyvenimo kokybės ir žmogaus valios.
Faktas, kad šuo ar katė ne savo valia išeina į gatvę iš šiltų namų, ne visiems suprantamas. Tai aiškiai parodo dalies visuomenės reakcija į beglobius gyvūnus. Jiems linkima dažnai itin žiauros lemties, pastarųjų asmenų buvimas tarp mūsų visuomenėje apskritai kelia siaubą, šių asmenų vaizduotė perteikia makabriškus susidorojimo veiksmus prieš keturkojus, kurie neva savo valia daugiau nebegyvena su šeimininkais.
Tiesa, ne visi, dažniausiai anonimai, mato tik beglobių gyvūnų naikinimo galimybę. Dalis jų, turbūt giminingi labai prieštaringom kultūrom, iš namų išėjusius šunis ir kates mato kaip kebabų, ar kito panašaus greito maisto sudedamąją dalį. Tai vėlgi įbaugina, nes taip rašantys žmonės kelia mūsų visuomenėje daug didesnę grėsmę nei bet kuris iš namų išėjęs šuo. Mes neabejojame, kad nėra nė vieno įstatymo, nutarimo ar pasiūlymo, kuris oficialiai įpareigotų Lietuvos Respublikos gyventoją įsigyti augintinį. Taigi kam juos įsigyja asmenys, kurie iš principo nemėgsta gyvūnų?
Faktas, kad tokiame nedideliame mieste kaip Jurbarkas per savaitę „iš namų išeina“ kelios dešimtys keturkojų, verčia susimąstyti ir garsiai šaukti retorinį klausymą: kodėl? Kodėl jūs imate auginti gyvūnus, jeigu iš tiesų jums jų visai nereikia? Kitas klausimas - kas didesnis beširdis: ar tas, kuris atiduoda savo 6 mėnesių šuniuką, ar 12 metų šunį, su kuriuo pragyveno trečdalį gyvenimo? Ir kodėl dažnai atiduodantysis griežtai atsisako palikti savo augintinio pavadėlį. Iš pirmo žvilgsnio tai nereikšminga smulkmena, tačiau tame slypi visa beglobių gyvūnų Lietuvoje problema. Žmogus, dažnai utilizavimui atiduodantis savo šunį, gaivališkai kovoja dėl pavadėlio ir ankaklio išsaugojimo. Kam jam jo reikia? Juk jis ką tik pasakė, kad šuniui laikyti neturi galimybės. Tačiau įspaustas į kampą dažnas prisipažins, kad tiesiog nori naujo šuns, nes juk rūšių tiek daug, o tie žmogiški norai beribiai, dažnai ir beširdžiai.
Neteisūs tie, kurie piktai replikuoja apie beglobius gyvūnus, faktas tas, kad ne be žmogaus pagalbos jie atsidūrė tokioje padėtyje, tik deja, dažnam orumas neleidžia pripažinti to, kas akivaizdu – dalis visuomenės neturi jokio astakomybės jausmo ir supratimo, kad gyvūnas ne žaislas, kurį galima pakeisti į naują kada tik nori.
Kai žmonės atsakingai priims sprendimus, stengsis elgtis pavyzdingai ir gerbs aplinkinius, gyvūnai nebeišeidinės daugiau iš namų, o gyvens savo ilgus gyvenimo metus prižiūrimi. O kol kas „Penktos kojos“ telefonas kaista nuo skambučiu, kurių dauguma prasideda žodžiais: „mums jo daugiau nebereikia“.
Norintys ir turintys galimybes tapti naujo augintinio savininkais skambinkite telefonu 868542471, info@penktakoja.lt. Tarp daugiau nei 100 mūsų globotinių kiekvienas ras sau mielą keturokojį draugą.
