Savo pasakojimu dalinasi Jūratė Prins, autobiografinio romano apie gyvenimą Nyderlanduose „Olandiško sūrio skonis“ autorė.
Ši kartą vėl tas pats. Kai įkiši savo liežuvį per greitai, dažnai gailiesi. Dukrai pranešus, kad ji nori susituokti su savo draugu jau šią vasarą, ir švęsti kur nors romantiškoje vietelėje tik su šeima ir savo geriausiais draugais, iš karto pasisiūliau padėti daug dirbančiam, visada užimtam jaunimui, t.y pagelbėti surasti tinkamą vietelę.
Kur nors Toskanoje arba Prancūzijos pietuose. Suorganizavome šeimos susirinkimą, sutarėme visus svarbiausius šventės klausimus: kas, kur, kiek, ir po kiek.
Na, ir paieškos prasidėjo. Iš pirmo žvilgsnio – pasirinkimas tikrai didelis. Tačiau tikrovėje – kitaip. Surasti vilą, kurioje tilptų 32 svečiai su nakvyne savaitei netoli oro uosto, su dideliu baseinu ir sodu, dengta terasa ir, žinoma, pagal mūsų biudžetą, pasirodė ne taip jau ir paprasta.
Valandos paieškų internete virto dienomis, savaitėmis. Pirminė vilos kaina daugeliu atveju buvo tik masalas užkibti. Susisiekus su savininku, kaina pakildavo mažiausiai 2 kartus: supraskit, atostogų metas, daug žmoniu ir t.t.
Jau pradėjus prarasti viltį ir keikti save už „mission impossible“, akys užkliuvo už vienos sodybos, esančios netoli Nicos. Skelbimas dvelkė romantika ir istorija. Įtariau, kad jį parašė žmogus, turintis literatūros gyslelę. Įdomu.
Susiradau savininko vardą ir tikrai nuojauta neapgavo. Vilos savininkas – rašytojas, kuris dabar gyvena Čikagoje. Parašęs knygą (olandų kalba) savo dar jaunai nuo vėžio mirusiai mamai, kurią jis svajojo palaidoti po alyvuogių medžiu „Angelų slėniu“ pavadintoje sodyboje netoli Nicos. Savivaldybei užprotestavus, tai nepavyko. Taip ir gimė jo knyga.
Šiuo metu sūnus nuomuoja savo namus, kuriuose gimė ir augo kartu su tėvais. Nuostabi sodyba kvepia paslaptimi ir prabanga. Joje yra koplyčia, kurioje šeima meldė dangiškojo stebuklo. Terasoje iki šiol stovi Budos statula, sūnaus nupirkta gimtadienio proga sunkiai sergančiai mamai. Iš Kinijos ją atvežė buvęs prancūzų diplomatas.
Sodyba atitiko mūsų lūkesčius, todėl tą patį vakarą susisiekiau su savininku. Pasisekė. Kaina liko ta pati, kurią radau skelbime. Šiek tiek nustebino labai aukštas užstatas, bet atidžiau pasižvalgiusi nuotraukose supratau, kodėl: svetainėje - pianinas, solidūs mediniai baldai, kilimai, atvežti iš Kinijos. Prisiglaudę prie sienų ilsisi šeimos portretai, miegamuosiuose lentynose viena kitą prilaiko nuo metų naštos pavargusios knygos, išduodančios čia gyvenusių skonį, požiūrį į supantį pasaulį, komodose – visko mačiusios krikštolo taurės, kiniški indai.
Šioje sodyboje jie gyveno trise, o esantys 14 miegamųjų – visi su atskirais vonios kambariais – buvo skirti svečiams priimti. Sodyba su meile įrengta sau. Abejonių nebeliko. Jas išsklaidė dar ir saldžios fantazijos apie prancūziškąją „patisserie“. Užsakyta.
Savaitė sodyboje pralekė kaip viena diena. „Angelų slėnyje“ svečiai jautėsi kaip namuose. Šventės metu nuspyrę į šoną aukštakulnius ir numetę kaklairaiščius, trypė basomis kojomis pagal prancūziško „bendo“melodiją. Neturėdami laiko, o gal noro, nusimesti šventinius rūbus pliuškenosi baseine. O aš, įsitaisiusi į patogų krėslą, terasoje žvelgiau į ramų Budos veidą galvodama apie jauną prancūzų aristokratę, kuri kas kartą praeidama pro šalį glostydavo jo rankas tikėdamasi stebuklo.