Fotografo Imanto Selenio nuotraukos, kaip tikriausiai ir tikėjosi pats autorius, kelia prieštaringus jausmus, ir verčia užsiimti aiškią poziciją: už arba prieš. Lietuvoje papūtus demokratiniams vėjams jau būta daug tokių mėginimų siekti panašių rezultatų: nuo 1989 m. Kauno menininkų vardu prisistačiusio šešetuko, parodoje prikalusio duonos kepalus prie sienos, iki jau visiems pažįstamo Neries krantinės „vamzdžio“ Vilniuje.
Interviu I. Selenis noriai pasakoja, kad sąmoningai pasirinko tokį Vilniaus vaizdavimo būdą, paragintas „Guardian“ redaktorės. Tačiau iš interviu išaiškėja ir daugiau užduoties detalių. Cituoju:
1) „The Guardian“ dienraščio skiltis pavadinimu „Cities“ orientuota į naujienas, idėjas, aktualias diskusijas, susijusias su miestais, o tiksliau – ateities miestais ir jų kultūra...“;
2) „Redaktorė specialiai paprašė, kad rodyčiau miestą tokį, kokį aš jį matau ar jaučiu, pridurdama, kad norėtų pamatyti įvairovę“;
3) „Iš esmės, rinkausi vietas, kurios yra kažkiek žinomos, kontrastuoja tarpusavyje, turi įdomią plačiai auditorijai ne taip girdėtą istoriją“.
Jei nuotraukų autorius pats paskaitytų savo žodžius straipsnyje, tai suprastų, kad nei „ateities miesto“, nei įvairovės, nei kontrastų jam, mano manymu, nepavyko savo nuotraukose atrasti. Tiesiog padėjo savo subjektyvų požiūrį britams ant stalo. Bet tas požiūris nėra nei unikalus, nei neišeksploatuotas pasaulyje. Beveik kiekvieno turisto „garbės reikalas“ yra svetimame mieste užfiksuoti kokį nors akibrokštą, laužyną ar šiukšlyną dangoraižių ar prabangaus kvartalo fone. O tokių vietų sočiai kiekviename mieste, net ir turistinėse zonose. Tokių nuotraukų vertę galima prilyginti lėktuvo sparno nuotraukai darytai iš laineryje sėdinčio keleivio vietos.
Tiesa, britams tai patinka. O iš jų pačių pasaulyje garsėja fotografas, 1952 metais gimęs Martin Parr, trykštantis idėjomis ir saviironija, kuris „neparadinės miestų pusės“ žanrą išplėtojęs kur kas išmoningiau. Kam įdomu, bent keliolika jo kūrybos nuotraukų nesunkiai rasite interneto platybėse. 2001 m. lankėsi jis ir Lietuvoje, įamžindamas statulas Grūto parke, sulankstytas tuščias pakabas spintoje ir virtos dešros porciją valgykloje.
Ta „neparadinės pusės“, realios tikrovės vaizdavimo mada išplito ir į kitus fotografijos žanrus. Tad gyvendami čia, pasaulio provincijoje, mes, lietuviai, jau spėjome paragauti įvairių eksperimentų: ir badaujančių Afrikos vaikų portretų, ir fotosesijų iš neįgaliųjų prieglaudų, ir pačių neįgaliųjų įamžinto Vilniaus nuotraukų.
Taigi, tos niūrios mūsų sostinės pastatų nuotraukos – tik replika, déjà vu, dar nežinia, kiek beužkabinusios gurmanišką „Guardian“ auditoriją, bet tikrai užgavusios Lietuvą mylinčių ir dėl jos dirbančių žmonių jausmus. Niekas neneigia, mūsų sostinė turi bėdų ir chroniškų ligų. It močiutė raukšlėtu veidu, ir makiažas nepadeda. Bet fotografas turi laisvę apsispręsti, ką nufotografuoti stambiu planu – raukšlėtas jos akis, operacijos paliktus randus ar prisnargliuotą nosinę.
Yra posakis, kad dirbantys tik rankomis yra darbininkai, dirbantys rankomis ir protu – amatininkai, o dirbantys rankomis, protu ir širdimi yra menininkai. Neprašysiu I. Selenio atsiskaityti už teiginį: „pasirinkti jų manymu geriausi miesto fotografai pasaulyje“. Tik noriu, kad fotografijų autorius pats sau atsakytų į klausimą: negi negalima nuotraukose įdomiai pavaizduoti mylimo miesto (veido, kūno), nepažeminant jo orumo?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kaip DELFI jau rašė, ankstesniame interviu fotografas Imantas Selenis paaiškino, kodėl nusprendėte rodyti ne pačią gražiausią miesto pusę:
„Pastebėję mano nuotraukas apie Vilnių, suprasite, kad paradinė miesto pusė man neįdomi. Miesto charakterio ieškau periferijoje ar jo užkaboriuose, netikėtose vietose. Taigi, pamanęs, kad būtent tikrumas, įvairovė, o ne klišinės miesto nuotraukos ir patrauks žiūrovų dėmesį. Iš paskutinio laiško nuo redaktorės supratau, kad redakcija liko tuo patenkinta.“
DELFI primena, kad tai ne pirmasis nusiskundimas Vilniaus nuotraukomis. Jomis buvo nepatenkinta ir kita skaitytoja. Kviečiame pasidalinti savo mintimis – gal Jums nuotraukos labai patiko ir norėtumėte išreikšti savo nuomonę?
Norite pasidalinti savo nuomone ar patirtimi? Jūsų istorijų ir nuomonių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Svetur“ arba žemiau: