Pirmiausia, pakeičiau darbą, ir tapau prikaustyta prie darbovietės, kas reiškė, jog nebebus užjūrio kelionių kas antrą savaitgalį. Natūraliai kilo klausimas – kur ir kada susitikti? Viešbučiai – ne man, tai tiesiog gėdinga. Kita vertus, restoranai, kavinės – viešos vietos, kur nė vienas nenorėjome būti pamatyti.

Bandėme nuomotis patalpas kelioms dienoms, tačiau vėlgi, nei šis, nei tas. Galiausiai kaip vampyrai, sutemus, traukiame į naktinius barus, kur sutikti savo rūšies atstovą (tikimės) neįmanoma. Nieko, bet problema išlieka – susitikimų laiką reikia derinti prie mėnulio šviesos (laimė, dabar, artėjant žiemai, bus geriau) ir toliau nuo akių, kas nelabai patogu, ar ne? Kartais norisi tiesiog susibėgti per pertrauką į kokią šviesią kavinukę ir juoktis, džiaugtis, flirtuoti tarp kitų lankytojų. Betgi negalima!..

Maniškis pamatęs nieko nesakytų, bet mano neoficialiojo riterio antroji pusė pavydi ir agresyvi, nenustebčiau, kad patykotų už kampo... Ech. Tad taip ir gyvenam. Tamsoje. Gal kas turi idėjų romantiškoms vietoms, kuriose galima pabūti privačiai (be viešbučių) dieną, be tikimybės būti pastebėtiems nedorų akių?.. Nes slapta meilė visgi turi nešti daugiau patogumo, o ne atvirkščiai...

Atrodo, kad santykių idilė tęsis amžinai, tačiau staiga pajunti, jog kažkas santykiuose pasikeitė. Antroji pusė neberodo tiek dėmesio, tampa šaltesnė ir nutolusi.

Deja, greitai tenka sužinoti, kad dėl visų šių pokyčių kaltas trečias žmogus.

Ar jums teko atsidurti panašioje situacijoje? Galbūt jūsų vyras ar žmona jums buvo neištikimas ir tik po kurio laiko išdrįso prisipažinti apie užmegztą romaną? Galbūt jums teko būti tuo, kuris atrado naujus jausmus ir nebesugebėjo išsaugoti iki tol kurtų santykių? O gal kaip tik teko būti meilužio/-ės vietoje ir tokie santykiai atnešė ne tik džiaugsmą, bet ir kančią?

Pasidalinkite savo patirtimi su DELFI skaitytojais el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“ arba spauskite apačioje mėlyną mygtuką. Anonimiškumą garantuojame. Įdomiausios istorijos autoriui padovanosime DELFI gertuvę ir Andriaus Užkalnio knygą „Užkalnio kelionės“