Nesvarbu, koks oras, visada stengiuosi tinkamai aprengtą kūdikį migdyti lauke bent kartą per dieną. Nors mūsų šeima gyvena itin ramiame sostinės privačių namų kvartale, tačiau beveik kiekvieną dieną jį prižadina vieno ar kito kaimyno šuns lojimas.
Su vežimėliu daugybę kartų vaikščiojau kituose miesto rajonuose, parkuose ar pas senelius kaime, bet visur egzistuoja ta pati problema – migdant ar užmigus vaikui kažkur pradeda loti šuo ir jį prižadina.
O butuose gyvenančioms šeimoms yra dar blogiau, jei už jų sienos nuolat triukšmauja kaimynų augintinis. Tuomet kartais net naktį vaikas yra prižadinamas, nekalbant jau apie dienos miego sunkumus.
Jeigu tai nutinka vieną ar kelis kartus, tai nieko baisaus, bet kai kasdien visoje Lietuvoje tokiu būdu iš miego yra žadinami šimtai, o gal net tūkstančiai, kūdikių, tai jau gali būti kenksminga visuomenės sveikatai. Kiekvienas išprusęs žmogus žino apie ramaus miego svarbą psichinei, fizinei sveikatai bei vaiko raidai.
Šunys kelia problemų ne tik miegantiems vaikams. Neretai būna, kad einant pasivaikščioti su vaikais pro privačius namus staiga iššoka piktai lojantis, urzgiantis šuo, kuris atrodo, norėtų praeivius sudraskyti, jei tik galėtų peršokti per tvorą an nutrūktų nuo grandinės. Kartais tai vaikus rimtai išgąsdina. Net suaugusiems pradeda daužytis širdis ir norisi greičiau iš tos nemalonios vietos pasišalinti. Kam reikalingas toks, švelniai tariant, nuotaikos sugadinimas? Mes juk niekuo nenusikaltome – tik ėjome pro šalį valstybiniu takeliu.
Tai savotiškas psichinis smurtas prieš vaikus. Kur yra visi vaikų teisių aktyvistai, kurie taip baisisi, kai pervargusi mama ar mokytoja pakelia prieš vaikus balsą, norėdama jį sudrausminti? Jie kažkodėl nemato, kokią psichologinę žalą gali padaryti vaikams aršūs, tinkamai neišdresiruoti, ant praeivių puolantys šunys. Manot, neįkando, tai žalos nėra? Atvirkščiai – psichologinė žala gali būti padaryta visam gyvenimui. Ir ji sukeliama visiškai be reikalo – vaikui, kuris nieko blogo nepadarė nei tam šuniui, nei jo šeimininkui.
Man kaskart po tokių situacijų iškyla klausimas, kas mūsų visuomenei svarbiau: vaikai ar šunys? Nemanau, kad reikia uždrausti laikyti lojančius šunis, bet bent jau apmokestinti vertėtų. Gal tuomet tie, kurie nesirūpina tinkama savo augintinio būkle ir jo dresiravimu, gerai pagalvotų, ar verta keliolikai metų įsitaisyti žvėrišką pyktį į aplinką skleidžiantį garsiakalbį. Gal aršių šunų Lietuvoje būtų mažiau, o gyvenimas vaikams – bent šiek tiek geresnis.
***
Situaciją pakomentavo Lietuvos kinologų draugijos atstovė Aurelija Staskevičienė
Suprantamas mamos susirūpinimas vaikų ramybe ir saugumu, tačiau šunys neloti negali. Tokia jų fiziologija. Tai jų kalba. Dėl ko loja? Priežasčių gali būti pačių įvairiausių.
Dažniausiai šunys loja norėdami kažką pranešti, taip pat ir bendraudami tarpusavyje. Gyvenant miesto aplinkoje išvengti triukšmo neįmanoma. Ir net jei apsigyvensite vienkiemyje, šuns amsėjimą išgirsite iš kito, gana toli esančio, vienkiemio.
Kas kita, jeigu šunys ilgai ir įkyriai kaukia ramybės valandomis (šeimininkai turi nuraminti šunis ir laikytis triukšmo reguliavimo įstatymo, jį pažeidusieji gali būti baudžiami administracine tvarka).
Tačiau rašant šiuos komentarus niekaip neišeina iš galvos seno išminčiaus pamokymas: „Aplenk, praeivi, tą miestą, kur nesigirdi krykštaujančių vaikų ir lojančių šunų...“
***
Ilgametę patirtį turintis šunų ekspertas Artūras Zaleckas „Delfi“ taip pat pabrėžė, kad jį stebina toks piktinimasis: „Dabar žmonės itin atsakingai renkasi šunų veisles, prižiūri juos ir retai kada išgirsi piktybiškai lojančius šunis. Kita vertus, lojimas gali reikšti ir gyvūno džiaugsmą. Garsus juk skleidžia ir paukščiai, bet nepuolame tuo piktintis. Visi mes gamtos vaikai, tad turėtume labiau atsipalaiduoti ir stengtis susidraugauti.“