Nenoriu dėl kelių priežasčių: pirma, tai esu mačiusi pažįstamų situacijų, kaip tokie pasibuvimai ir „paskutinės laisvos nakties“ šventimai taip ir nepasibaigė vestuvėmis. Antra, man labai juokingos tradicijos tuos bernvakarius ir mergvakarius švęsti. Dažniausiai tai būtinai turi būti slankiojimas gatvėmis ar važiavimas prie jūros, prisigėrimas, vyrams – striptizo baras, moterims – seksualios aprangėlės, ir kas toliau? Atsibudimas ryte su kitu nepažįstamu žmogumi šalia, nes galima paskutinį kartą nusirauti? Man šitas yra nesuprantama. Jei jau būsima santuoka toks kalėjimas, kad paskutinę naktį reikia prisidaryti nesąmonių, ar verta tada tuoktis?
Kas mane labiausiai stebina, tai kad mano aplinkoje šitai visiškai normalu. Labai myliu savo drauges, tačiau jų sumanymas atrodo keistai. Mano viena artimesnių draugių vieną dieną paskambino ir pasakė, kad mano visos draugės organizuoja man mergvakarį. Tam, neva, man reikia kažkokių seksualių apatinių, su kuriais, kaip vėliau sužinojau (priverčiau draugę viską papasakoti), turėčiau vaikščioti gatve ir atlikinėti įvairias užduotis. Na, aš tekėti ruošiuosi, o ne vienam vakarui tapti prostitute. Galų gale, studijuoju tam tikrą specialybę, su kuria norėčiau sieti savo ateitį, tad mano toks elgesys turbūt neatrodytų labai deramai. Man labiau patiktų tiesiog pasisėdėjimas su draugėmis, o gal net ir su visais draugais. Kartu.
Tačiau dar vienas niuansas, kuris mane gąsdina. Mano sužadėtinis norėtų aplankyti striptizo klubą, kuriame jam draugai užsakytų privatų šokį. Vien tokios mintys man neduoda ramybės, nes riba tarp linksmybių ir neištikimybės, kad ir tokios „nekaltos“, yra labai trapi. O kas man gali garantuoti, kad besilinksminant nesinorės daugiau?
Esu mačiusi vienos pažįstamos pavyzdį, kaip švenčiant mergvakarį buvo tiek daug išgerta, kad būsimoji nuotaka atsibudo dviejų vaikinų lovoje. Jie dar ir pridarė nuotraukų iš klubo, ir žinoma, būsimas jaunikis tą sužinojo. Kaip galima atspėti, vestuvės neįvyko ir jie išsiskyrė. Aišku, galima tikėtis, kad toks įvykis tarsi apsaugojo nuo ateityje įvykstančios apgavystės santuokoje, tačiau gal to net nebūtų įvykę, jei nebūtų buvę didelio noro nusirauti?
Šita tema man neduoda ramybės ir gadina nuotaiką. Tuo labiau, kad dėl jos nesutariam su mylimuoju, jis mane vadina davatka. Nežinau ar aš esu tiesiog senamadiška, kad man tokia iš Amerikos atėjusi laisvo elgesio ir tradicijų kultūra yra svetima. ar iš tiesų toks norėjimas švęsti ir nusirauti „tą paskutinę naktį“, yra nepriimtinas normalioms poroms ir signalizuoja antros pusės požiūrį, kad santuoka lygu kalėjimui.