Pradėjom vis dažniau nebesutarti, pyktis. Žinojau, kad tarp bendradarbių yra viena 8 metais jaunesnė kolegė, kurią kartais pakeliui parveža namo, bet per daug nesureikšminau. Vieną kartą radau jos ilgą, šviesų plauką mašinoje, prisimenu, kaip šmaikštavau, kad jo merginai laikas eiti į kirpyklą, nes plauko galas buvo išsišakojęs. Lyg ir tipiški simptomai, širdis pradėjo po truputį skambinti pavojaus ir nerimo varpais, bet šiuos jausmus vijau į šalį. Žinoma, aš klausiau jo, kas atsitiko, gal susižavėjo kita, bet atsakymai būdavo tipiški, kad nieko neturi ir darbe tiesiog pavargsta. Kadangi jo keli brangūs giminaičiai mirė vienas po kito ir dar darbe jo akyse žuvo žmogus, suverčiau viską nelaimių virtinei.
Prasidėjo. Grįžome, aplankę dukrą vasaros stovykloje, namo. Bet iš automobilio jis nelipo. Sunkiai ištarė, kad įsimylėjo kitą moterį. Iš automobilio išlipau viena, lyg sapne kilau laiptais, ašaros smaugė gerklę. Turbūt kaip ir visos, niekada negalvojau, kad mums taip atsitiks, o jei taip, visad žinojau, kad mylimam žmogui niekada neatleisiu neištikimybės...
Po to buvo keli išbandymų metai. Jis vis grįždavo, prisiekdamas, kad tai, kas buvo, – klaida, kad tai nebepasikartos, ir vėl išeidavo pas ją, sukeldamas dar didesnį skausmą. Po metų, jam kažkas davė patarimą apsvarstyti viską ir apsispręsti vienam, tai jis atskirai išsinuomojo butą. Melavo, kad yra vienas, bando susitvarkyti savyje, mano patarus ėjo net pas psichologą. Tikėjau juo, net gailėjau, nes mylėjau ir neįsivaizdavau gyvenimo be jo. Susitikinėjome karts nuo karto, ypač savaitgaliais, nakvodavo pas mus. Galėjau kreiptis į jį pagalbos, padėti neatsisakydavo. Ilgainiui viskas lyg ir pakrypo į gerą pusę, norėjo grįžti namo, pradėti viską iš pradžių.
Savaitgalį prieš Jonines praleidome drauge. Per Jonines jis sakė, kad dirbs (darbas pamaininis), dėl to palinkėjo man gerai atšvęsti be jo. Gyvendama metus beveik be savo vyro, laisvalaikį leisdavau ir su savo draugais. Kompanijoje vienas vyrukas man simpatizavo, man jis taip pat patiko. Vis dar mylėjau savo vyrą, dėl to galimybių kitam nebuvo. Man simpatizuojantis vyrukas daugmaž žinojo situaciją, todėl stebėjo mane iš šalies, vis pasiklausinėdamas apie mane mano draugių. Taigi, Jonines vykome švęsti su draugų kompanija. Manęs paklausė, ar norėčiau likt mieste, ar važiuojam į kažkokį kaimelį, kur vyks tai progai skirtas renginys. Net nesvarsčiusi pasirinkau kaimelį.
Linksminomės kaip įprasta, kol draugė mano žvilgsnį nukreipė į netoliese stovinčią porą. TEN BUVO JIE. Ramiai nuėjau, apkabinau savo vyrą per pečius, tariau „Labas, brangusis“ ir grįžau atgal. Jaučiausi, lyg būčiau nesvarumo būsenoje, sužeista, pažeminta, išduota. Toliau visi įvykiai skriejo žaibišku greičiu. Jau tą patį vakarą mes su mano minėtu vyruku iš kompanijos tapome pora, praleidome naktį (aišku, ne be alkoholio). Susipynė viskas: ašaros, skausmas, aistra, nauji potyriai. Vėliau bandžiau suprasti, kodėl taip toli nuėjau, juk gyvenime niekada taip nesu pasielgusi, niekada! Per visus tuos bendro gyvenimo metus nė karto nebuvau nuėjusi į šoną! Ir supratau. Ne, tai nebuvo kerštas, tai buvo noras užversti vieną lapą ir pradėti kitą čia ir dabar, nes viskas pernelyg ilgai užsitęsė, per daug buvo skausmo, per daug kančios, per daug neišsipildžiusių lūkesčių... Man visko buvo jau gana...
Mano vyras, praėjus kelioms valandoms po akistatos, nedavė man ramybės. Bet aš jo pasiteisinimais jau nebetikėjau, atmetinėjau skambučius, ignoravau. Dvi savaites ėjau į pasimatymus su naujuoju draugu, leidome laisvalaikį kartu. Mano draugas akivaizdžiai buvo laimingas ir linksmas, o aš jaučiausi nesava.
O tada mano vyras sukruto, tada jis dėl manęs nemiegojo, nerado sau vietos, ėjo iš proto, kovojo už mane. Pagaliau supratau tiesą, kad nežūsiu be jo, galiu turėti savo gyvenimą, kuriame jam vietos gali ir nebeatsirasti. Ilgai ir nuobodžiai jis mane įtikinėjo viską pradėti iš pradžių, prisiekė, kad darys viską, kad jam atleisčiau, kad apgaubs savo rūpesčiu ir meile ir kompensuos visas praraudotas mano naktis ir sudaužytas viltis. Žinau, kad pagalvojote, kad šįsyk melagiu nepatikėjau, pasiklioviau sveiku protu, juk buvau įsitikinusi, kad mylimam žmogui neištikimybės neatleisčiau. Bet... Aš jį priėmiau. Atsimenu, stovėjau virtuvėje ir verkiau. Ir šįkart ne dėl savo vyro, o iš apmaudo, nusivylimo, netikrumo. Man tiesiog pagailo savęs.
Pirmus metus per daug nieko iš savęs nereikalavau, nieko nesitikėjau, net nežinojau, ar mums pavyks, ar man pavyks. Bet mums pavyko. Pradėjome labiau gerbti ir vertinti vienas kitą, tapome pakantesni vienas kitam, iš naujo įsižiebė meilė ir aistra, žodžiu, pagerėjo mūsų santykiai visomis prasmėmis. Eina ketvirti metai ir mūsų planuose – nauja gyvybė. Niekada nesakyk niekada ir klausyk savo širdies, dar ir dar kartą įsitikinu šiais žodžiais savo gyvenime...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Meilės trikampis – tikriausiai sudėtingiausia figūra santykiuose. Į jį įsipainiojus sunku nenudegti, tenka rinktis – pamiršti mylimą žmogų ir oriai atsitraukti, ar paminti savo principus, o gal net ir nešioti meilužės ar meilužio etiketę. Deja, tokioje situacijoje sunku likti neapkalbėtam – kiekvienas meilės trikampio dalyvis turi savo versiją, ir ji vieną iš dalyvaujančių paverčia kone monstru. Pažįstamas jausmas? Tuomet prašome pasidalyti savo istorija.
Patarkite tiems, kurie į jį įsivėlė, kaip nenudegti, laiku pasitraukti ir kokių ženklų paisyti! Dviems jūsų padovanosime puikius prizus – po pasirinkto DELFI grupės žurnalo 3 mėn. prenumeratą!
Laimėti galite savo istoriją siųsdami el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Trikampis“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.