Ne, tai nebus straipsnis apie emigraciją ir pieno upes svečioje šalyje. Norėčiau pasidalinti savo patirtimi ir mintimis apie mūsų šalį, kurioje gimiau ir užaugau.
Ar kada nors pagalvojote, kad mūsų maža šalis Lietuva iš tikrųjų daug įspūdingesnė už visų išsvajotą Ameriką? Vaikščiodami Niujorko ar Čikagos gatvėmis niekada neišvysite senoviškos architektūros pavyzdžių ar įdomaus senamiesčio, nes tokio paprasčiausiai nėra. Amerikiečiai negali pasigirti nei sena istorija, nei giliomis tik savo kraštui būdingomis tradicijomis, kurios jų šalį darytų išskirtine.
Suprantu, kad negalime lygintis su Graikija ar Italija, kurios antikinę istoriją mokomės jau pradinėse klasėse, tačiau mūsų Lietuva istorijoje minima jau daugiau kaip tūkstantį metų. Turėjome vieną oficialų karalių ir bent keletą iškilių kunigaikščių, kurie galėjo jais vadintis. Patyrėme okupacijas iš Vakarų ir iš Rytų, tačiau sugebėjome išlikti ir pasauliui papasakoti savo istoriją tokią, kokia ji iš tiesų yra. O ar dar pamenate tą jausmą, kai 2004-aisiais nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė Atėnuose įveikė JAV? Juk viso pasaulio žvilgsniai krypo būtent į mūsų mažytę šalį…
Puikiai prisimenu pirmąsias dienas, kai atvykau mokytis į Vokietiją ir kiekvienam iš mūsų reikėjo papasakoti apie save ir savo šalies kultūrą. Man, jaunai ir nepatyrusiai, atrodė įspūdinga tai, jog vienoje auditorijoje perkeltine prasme sutelpa pusė pasaulio kultūros atstovų: turkai, graikai, rumunai, albanai, ukrainiečiai, filipiniečiai, mongolai, pakistaniečiai, rusai, sirai, libaniečiai, afrikiečiai ir aš – vienintelė lietuvė. Daugelis iš jų man atrodė tikrai egzotiškai, o dar didesnė egzotika jiems buvo mano šalies pavadinimas, kurio daugelis niekada nebuvo girdėję, tačiau, mano didelei nuostabai, visi krepšinio fanatai Arvydo Sabonio pavardę tarė nepriekaištingai!
Po kurio laiko, vis laisviau bendraujant paaiškėjo, kad kai kurie europiečiai netgi yra valgę cepelinų ir ragavę lietuviško „Suktinio“’. Kai tekdavo rengti pristatymus apie savo šalį tam tikra tematika, su dideliu pasididžiavimu pasakodavau apie pergales krepšinyje, apie auksinę plaukikę Rūta Meilutytę ir stipriausią žmogų pasaulyje Žydruną Savicką, kuris kilęs būtent iš egzotiškosios Lietuvos. Vokiško alaus ir dešrelių mėgėjams pabrėždavau, kad lietuviai turi ne ką prastesnes alaus gamybos tradicijas, ir atvykę į Lietuvą būtinai turi paragauti žemaitiškų blynų bei lietuviško alaus.
Jau pirmosiomis gyvenimo svetur savaitėmis sudarinėjau maisto sąrašą, ką būtinai reikės paragauti grįžus namo. Visuomet iš emigrantų pasakojimų apie maistą pikti komentatoriai tyčiojasi. Tačiau jūs net neįsivaizduojate, kokia skani yra lietuviška juoda duona… Maistas taip pat padeda kurti tradicijas ir tai yra labai svarbi kasdienybės dalis. Kuomet šie įpročiai privalo keistis ir tenka prisitaikyti prie naujos aplinkos – patikėkite, tiek juoda duona, tiek vanilinis sūrelis, tiek lydeka iš Molėtų rajono ežero įgauna visai kitą reikšmę. Gaila, kad visas kasdienes vertybes, kurias priimame tarsi savaime, suvokiame tik būdami toli.
Ironiška, tačiau pasididžiavimas lietuvių kalba manyje atsirado tuomet, kai mokiausi užsienio kalbas. Dar besimokant mokykloje mano lietuvių kalbos mokytoja vis aiškindavo, kiek daug skolinių iš rusų arba anglų kalbos jaunimas vartoja ir kaip tai kenkia mūsų kalbos išlikimui. Tačiau mes galime didžiuotis, kad stengiamės dėl kalbos švarinimo ir kreipiame dėmesį net į menkiausius žodelius, kurie rėžia ausį. Gyvenant Vokietijoje kasdien stebėdavausi kiek daug angliškų žodžių galima išgirsti jų kalboje, iš pradžių maniau, kad tai tiesiog paaugliški žargonai, tačiau mokymosi procese supratau, kad tai jau įaugę į kalbą. Vienas bendramokslis man mandagiai paaiškino, kad tik įsileisdami naujus žodžius į savo kalbą galime ją isšaugoti ir modernizuoti. O aš jam mandagiai atsakiau, kad lietuvių kalba yra viena seniausių ir sudėtingiausių pasaulyje, tačiau būtent autentiškos kalbos saugojimas ir užsienietiškų žodžių vertimas jai padėjo išlikti. Domėjausi daugybe kalbų, nes per kalbą galima geriau pažinti kultūrą, tačiau gražesnės kalbos už lietuvių man dar neteko girdėti…
Kai mokykloje mokėmės apie pelėsiais ir kerpėmis apaugusią Trakų pilį ir gražiai mane auginusius lauką, pievą, kelią, upę, viskas atrodė tarsi savaime aišku – tai mano kraštas, nes taip jį aprašė iškiliausi lietuvių poetai. Tačiau tikrąjį Lietuvos grožį pamačiau gerokai po mokyklos baigimo. Mėgstu keliones traukiniu, nors nuo Vilniaus iki Klaipėdos tenka prasėdėti keletą valandų, tačiau tos lygumos ir miškai glosto širdį.
Esu gamtos vaikis ir viskas man įdomu, bet nei Italijos Alpės, nei Norvegijos fjordai man neteikia tokio džiaugsmo kaip lietuviški miškai ir ežerynai. Tikriausiai reikėtų tarti ačiū tėvams, kurie mane pripratino prie vasaros atostogų ežeringame Ignalinos rajone, nes gražesnio ežero už Baltuosius Lakajus, kuriuos kažkada tapė Čiurlionis, aš nežinau. Niekada nesu poilsiavusi Graikijose, Turkijose, Egiptuose ir kituose madinguose kurortuose, nes visada žinojau, kad Lietuvoje yra begalė gražių vietų, kuriose galima puikiai leisti atostogas.
Ir pikta, ir liūdna, kad šiandieninės politinės realijos užgožia svarbiausius dalykus ir neleidžia matyti gyvenimo kitomis spalvomis. Labai lengva politikuoti ir visus lietuvius klasifikuoti pagal vieno ar kito žmogaus poelgius, pagal perskaitytas blogas naujienas ar pagal patirtą neteisybę vienoje ar kitoje situacijoje.
Vienas žmogus – ne visa tauta. Galbūt man pasisekė, kad gyvenu apsupta draugiškų kaimynų, kurie maloniai sveikinasi ir linki geros dienos. O galbūt mano požiūris toks, kad stengiuosi įžvelgti pozityvius dalykus, nesusikoncentruojant ties negandomis. Daugelis iš mūsų, paveikti blogų dalykų, pamiršta pažvelgti pro langą, įkvėpti gryno oro ir pasidžiaugti saulėta diena. O džiaugtis visada yra kuo – juk esame laisvos šalies piliečiai, po mūsų langais nestovi kareiviai ir miesto gatvėmis nevažinėja pikti šarvuočiai. Besikalbant su draugais iš Ukrainos, kurie kasdien gyvena baimėje ir nežinioje, suprantu, kad mano kasdieninės problemos yra tik smulkmenos, kurios praeina.
Ar žinote kuo dar galime didžiuotis? Vienas didžiausių lobių, kurį turi mūsu tauta, tai liaudies muzika. Ji yra neišsemiamas tyrimu objektas tiek lietuvių, tiek pasaulio mokslininkams. Galbūt nebemadinga klausytis močiučių dainavimo ar nuobodžių sutartinių, tačiau pamėginkite vėlai vakare, kuomet ramu, išeiti į pievą ar prie upės, įsijungti grotuve „Beauštanti aušrelė“… Kažkas nuostabaus ir nepakartojamo! O aš savo ruožtu iš profesinės srities didžiuojuosi, kad lietuvių muzikos istorijoje turime Čiurlionio asmenybę, kuri mūsų kraštą garsina jau daugiau kaip šimtą metų.
O kuo didžiuojiesi Tu?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kviečiame visus skaitytojus iki liepos 27 d. dalyvauti rašinių konkurse ir papasakoti, kodėl didžiuojatės gyvendami Lietuvoje? Galbūt užsienyje sutikote sunkioje situacijoje padėjusį tautietį, dar sykį priminusį, kokia vieninga ir broliška mūsų tauta? O gal prisimenate nemalonius laikus, kai tekdavo stovėti eilėje prie pieno, bananai atrodė kaip svajonė ir dėl to vertinate, tai ką turite dabar?
Nepabijokite prisipažinti, kodėl džiaugiatės būdami Lietuvoje, ir pretenduokite į skaityklę – ji bus padovanota vienam įdomiausio rašinio autoriui. Laimėtojas paaiškės liepos 28 d. Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt arba DELFI Piliečio sistemoje.
Norintys įamžinti tai, kas juos labiausiai džiugina Lietuvoje, nuotraukoje, gali liepos 15 - 27 d. dalyvauti specialiame DELFI Piliečio „Facebook“ paskyros konkurse – gražiausios nuotraukos autorius gaus 3 val. trukmės fotografijos pamoką pas fotografą Tomą Kaunecką.
Tradiciškai gimtadienio proga skelbiame geriausių DELFI Piliečio rubrikos autorių rinkimus!
Iki liepos 27 d. vyksiančiuose rinkimuose trijose kategorijose – geriausios istorijos, įdomiausios naujienos ir šauniausio vaizdo – kviečiame rinkti jums labiausiai patikusių autorių tekstus.