Vis dar esame konservatyvūs ir baidomės bet kokių naujovių. Žiauri tiesa ta, kad į referendumą tautiečiai eis ne dėl to, kad nori kažką pakeisti savo šalies ir savo vaikų labui, bet iš pykčio ir pavydo. Daugelis lietuvių referendume sudalyvaus vien dėl to, kad nenutiktų taip, jog jų buvęs kaimynas, klasės draugas ar bendradarbis, ne taip nubalsavus, gaus galimybę turėti dvi pilietybes.
Lietuviai lyg masturbavimosi piką pasiekęs paauglys, savo rankos darbu užblokavę bet kokias mintis apie juos supantį pasaulį ir praradę bet kokį ryšį su realybe, daugelis net nesusimąsto, kad dviguba pilietybė gali būti reikalinga ne tik emigrantams, bet ir jiems patiems, jų pačių gal dar net negimusiems vaikams ir anūkams.
Dviguba pilietybė bus reikalinga daugeliui dabar augančių vaikų. Pasaulis globalėja ir ateinančioms kartoms reikės dar daugiau laisvės, dar daugiau mobilumo. Ateityje Lietuvos studentai studijuoti galbūt važiuos ne tik į Vilnių bet ir į šalis, apie kurias šiandien mes bijome net pasvajoti, o inovatyvius verslus kurs šalyse apie kurių egzistavimą šiandien net nežinome.
Niekas net nesusimąsto, kad tokiais pačiais išdavikais, kokiais dabar yra apšaukiami emigrantai, labai greitai gali tapti bet kurio taip sūnus, dukra ar anūkai. Juk žmonės emigruoja dėl įvairių priežasčių ir jeigu jie nėra alkani, yra šiltai apsirengę, tai dar tikrai nereiškia, kad jie niekada neemigruos.
Valančiūnas, Sabonis ar bet kuris kitas sportininkas jau daugelį metų gyvenantys užsienyje yra lygiai tokie pat emigrantai kaip ir bet kuris kitas, kitoje šalyje dirbantis suvirintojas, vairuotojas, mokytojas ar fabriko pakuotojas. Taip, pinigų sumos, dėl kurių jie pluša, skirtingos, bet esmė ta pati, jie ten dėl pinigų, ar galima juos dėl to kaltinti, turbūt ne: kaip gyvuliai ganosi ten kur vešliau - taip žmogus dirba ten, kur jam geriau.
Sportininkų emigraciją pateisiname, nes jie juk garsiną visų mūsų mylimą šalį. Anglijos fabrikuose, Olandijos ar Ispanijos laukuose apie Lietuvą žino ne dėl Valančiūno ir net ne dėl Meilutytės, o dėl čia dirbančių, darbščių lietuvių, kurie taip pat kaip ir visų mylimi sportininkai nespjauna į tėvynę ir vis dar planuoja sugrįžti.
Galime ir toliau galvoti, kad lietuviška pilietybė yra kažkuo išskirtinė, kad net ne visi lietuviai verti ją turėti, galima ginti ją senesniais už pačią konstituciją faktais: negalima turėti dviejų motinų, kas bus, jeigu karas, kokią šalį palaikys dvigubą pilietybę turintys lietuviai ar net pagrindo neturinčiomis baimėmis, kad kažkas kitas, net negyvendamas Lietuvoje, rinks valdžią „tikriems“
lietuviams.
Atsipeikėkime. Referendumu bus sprendžiamas patiems emigrantams ir jų vaikams itin svarbus dvigubos pilietybės klausimas. Balsavimui užsiregistravo vos kelioliką procentų balsavimo teisę turinčių emigrantų. Nerinko jie lietuviams valdžios ir nerinks.
Kitose pasaulio šalyse jau galima turėti ir dvi motinas, galima turėti du tėvus ir tai visai ne naujiena apie tai vis dažniau kalbama televizijose, radijuje, apie tai kas dieną rašo spauda ir šiandien po vienu stogu gyvenančios dvi mamos ar tėvai yra normalu. Nebešokiruosi pasaulio ir kur kas radikalesnėmis naujienom – prieš du metus inžinierius iš Kinijos pats sukonstravo robotą, kurį vedė. Šiandien motina gali būti net ir robotas.
Kartu su pasauliu keičiasi ir požiūris į karus, karo taktikos, techniką ir galimybes. Nuo senų senovės šioje srityje nekinta tik viena: karus skelbia vadai, o juos kariauja vargšai žmonės.
Praeityje ištisus žemynus siaubę karai paliko tūkstančius tragiškų, krauju užrašytų istorijų, apie tai, kaip broliai, nuo vaikystės vakarieniavę prie vieno stalo, per karus žudė vieni kitus, kaip tėvai, davę gyvybę kūdikiui ir su juo dalinęsi paskutiniu duonos kąsniu, per karą kariavo vieni prieš kitus. Kariaujantiems tikrai nesvarbu nei pasai, nei pilietybės, ten svarbu tik ideologijos.
Ir jeigu kažkokiu „DNR“ klaidos būdu taip nutiktų, kad Lietuva pradėtų lygiuotis į tokias šalis, kaip Šiaurės Korėja, ne vienas lietuvis palaikytu bet kurią šalį, kuri kariautų prieš Lietuvą, net ir turėdami tik lietuvišką pasą
Nustokim mąstyti taip lyg nebūtų rytojaus, lyg dviguba pilietybė niekada nebus reikalinga dabar augantiems vaikams, kad ji reikalinga tik dabartiniams emigrantams. Dviguba pilietybė reikalinga Lietuvai, lietuviams ir jų būsimiems vaikams ir anūkams.
Kol kas net ir su tokiu galingu daiktu, kaip internetas, kurio dėka žinome ką ir kur valgo kaimynas, bendradarbis ar net pats bosas, per kiek daugiau nei tūkstantį metų, nuo to laiko kada lietuviai prilupdami misionierių Brunoną pirmą kartą pasireklamavo pasaulyje, lietuviai nelabai pasikeitė.
Jau laikas pademonstruoti pasauliui, kad Lietuva nebėra ta pati, save izoliavusi mužikų tauta, kuri vis dar taip pat kaip ir prieš tūkstantį metų pasiruošusi prilupti bet kurį prie Lietuvos sieną kirtusį užsienietį.
Pagal naujausias madas išmokome puikiai lenktyniauti darbdavių mums kasdien organizuojamuose „žiurkių lenktynėse“. Madingai bėgdami savo „ratuose“ išmokome užsidirbti prašmatnioms dėžutėms, kurias vairuojame, dėžutėms, kuriose gyvename. Neretas nuskrendame net į kokį „full inclusive“ Turkijos ar Ispanijos kurortą – pasaulio apžiūrėti, bet vis dar esame kaimiečiai didmiestyje.
Mes dar ir šiandien esame pasiruošią vožti į dantis kiekvienam gatvėje sutiktam juodaodžiui, gėjui, kitaip mąstančiam ar besielgiančiam kaimynui, net ir buvusiam bendradarbiui lietuviui, kuris galbūt gelbėdamasis nuo nepakeliamų paskolų ir skurdo trumpam paliko savo gimtąjį kraštą.
Lietuviai vis dar mieliau kaimynystėje turėtų treningu nuolat pasipuošusį „bachurą“ nusikaltėlį nei veganą ar neduok, Dieve, transvestitą.
Kalba eina tik apie lietuvius ir dvigubą pilietybę niekam kitam, o tik patiems lietuviams. Mes taip įnirtingai ir su tokiu užsidegimu nenorime leisti, kad kaimyno vaikui pasisektų šiek tiek labiau nei pačio. Elgiamės lyg krabai, kurie traukia atgal į kibiro dugną, bet kurį kitą nuo puodo bandantį pabėgti likimo brolį.