Ten buvo naujų ir apynaujų, melsvos spalvos E klasės automobilių „Mercedes-Benz“ eilė. Ir vairuotojai ne ką prasčiau atrodė – visi uniformuoti. Beje, mane pavežęs iki oro uosto vairuotojas, gana gerai bendravo angliškai, kas mane labai maloniai nustebino, nors važiavau labiau rusakalbiame miestas nei Vilnius.
Ką gi, prie manęs sostinėje priėjusių vyrų aprangos stiliaus ir aukso apyrankių bei žiedų čia nekomentuosiu, juolab tuo metu mane domino tik apytikslė kelionės kaina iki Valakampių. „Tridsat jevro“, – atsako vienas jų, sukinėdamas didžiulę raktų krūvą aplink dešinės rankos smilių. „Bent jau skaičiukus valstybine kalba išmoktų, tiek jau to su ta anglų“, – pamaniau sau.
Pasiūlyta kaina aiškiai nedera su sąvoka „blaivus protas“, todėl nutariu gudrauti. Kviečiuosi taksi trumpuoju numeriu, kurį pamatau tiesiog ant kito automobilio durelių. Dispečerė po minutės praneša, kad mėlynas „Vokswagen-Passat“ vietoje, tik aš kažkodėl turėčiau pakilti į išvykimo zoną.
Senas pasatas buvo ne tik senas. Jeigu kėbulas šaukė „nuplauk mane“, tai salonas tiesiog prašėsi gailesčio. Su euro centais ant kilimėlio gražiai derėjo saulėgrąžų lukštai ir riebus cigaretės pelenas. Tabako aromatas maišėsi su vanilinio silikono kvapu. Kadangi aš rūkau, man nosį badė tik besaikė vanilė.
Beje, lagaminas vos tilpo į bagažinę tarp kuro kanistrų, bet vairuotojui įterpus skuduro gabalą tarp kanistrų ir lagamino, aš lieku beveik patenkintas. Ir nesvarbu, kad likus puskilometriui iki tikslo, taksometro rodmenys kažkokiu būdu iš 12 eurų pavirto į 17. 17 eurų – juk ne trisdešimt. Labai svarbu, kad atsisiuntus vienos iš vežėjų mobilią aplikaciją, ta pati kelionė mano banko sąskaitą patuštino tik 9 eurais. Juk „turbinos“ prie „app‘so“ išmaniajame neprijungsi.
Taigi, kokia bus kelionės kainas, žinojau dar prieš kelionę. Beje, aišku buvo ir su mokesčiais, kuriuos vairuotojas sumoka valstybei. Viskas labai paprasta – jokių grynųjų ir jokių sugedusių „Visa“ terminalų.
Ir dar kai kas: automobilio markė – nelemtasis „Vokswagen Passat“, tik jo salonas dar nepraradęs gamyklinio plastmasės kvapo, o ant priekinės panelės puikavosi užrašas su vėliavytėm: I speak english/ Jeg snakker norsk litt, mówię po polsku/ говорю по русски (kalbu angliškai, norvegiškai, lenkiškai, rusiškai). Na, dėl gimtosios neaiškumų taip pat neiškilo. Kalbų lygio tikrinti neišdrįsau, užteko, kad vairuotojas buvo pasirišęs kaklaraištį po megztiniu.
Apibendrinant daugumos Vilniaus taksi bendrovių (apie kitus Lietuvos miestus nežinau) situaciją, kuri per paskutinius dvidešimt metų, deja, taip ir nepasikeitė, man peršasi viena išvada: vien tik gerais norais nieko nepasieksi. Būdamas vaiku, ir aš sakiau sau: „Kai užaugsiu, nusipirksiu dviratį ir numinsiu į Braziliją, ten, kur karnavalas.“ Kaip bebūtų gaila...
Rinkos dėsniai vienodai veikia visur. Nesiekdami naujovių, kokybės, konkurencingos kainos, geresnio aptarnavimo, žinių, Jūs klojate pamatus į pralaimėjimą kovoje už išlikimą. Ir joks „taksiuko“ apvertimas ar buriavimasis prie „Ikea“ Jums čia nepadės. Kai po antrojo Pasaulinio Karo išsivystė asfaltuotų greitkelių voratinklis Europoje, geležinkelininkai ir garvežių gamintojai neblokavo gatvių keleiviniams autobusams. Jie suprato, kad turi tobulėti ir jų pasirinkta kryptis buvo greitis. Didelių pastangų ir investicijų dėka, šis rinkos segmentas šiandien neša didelį pelną, o greitasis traukinys 500-700 km atstumą įveikia keturiskart(!) greičiau nei keleivinis autobusas-ekspresas.
Juk ano meto „Lietuvos Telekomas“ neblokavo ryšio su Lyda, Maladečinu ar Vašingtonu dėl to, kad atsirado visa eilė technologiškai perspektyvesnių (GSM) bendrovių, be kurių šiandien neįsivaizduoja gyvenimo net senjorai. Jie pasirinko kitą kelią, t.y. keletą naujų krypčių – darė tai, ko nedarė naujai atėję. Tai jums turėtų būti pozityvaus užsispyrimo, išgyvenimo, atgimimo ir galų gale suklestėjimo pavyzdys, kurio vyksmas vyko jūsų mieste, šalia jūsų.
„Vilniuje turi atsirasti nauja paslaugų kokybė, o pats miestas turi tapti išmaniuoju miestu“, – sakė sostinės meras Remigijus Šimašius.
Be visiškai naujų aukštos ir tik aukštos klasės automobilių (ne krovininių „kablukų“ su keleivinėm sėdynėm), be brangiai apmokamų patyrusių vadybininkų bei įmonių vadovų šito pasiekti neįmanoma. Taip – tai didelės investicijos, didžiuliai įsipareigojimai bankams. Bet toks yra šių dienų verslas visame pasaulyje. Ir pastebėkite – Jūsų naujieji konkurentai tą daro jau šiandien ir vakar. Apie šiandienos vairuotojų kartelę pakalbėkim kitą kartą. Tą lygį turėtų nustatyti įmonės vadovas, priklausomai nuo to, kokią reputaciją jis siekia užtarnauti savo įmonei.
Dažnas keleivis tyli ir nieko nesako, kai vairuotojas rėkia į raciją: „Centriukas – to gde blin? U durchati na krasnuche? (Priklausomybės ligų centras Sąvanorių pr.). O rėkia jis todėl, kad automagnetola ne ką tyliau skleidžia gerai pažįstamą melodiją „Tonech tonech-nepotonech“ (liet. Skęsi skęsi nepaskęsi), čia suskamba vairuotojo mobilusis ir t.t. Keleivis paprasčiausiai bijo kažką pasakyti.
Užbaigiant, norėčiau pridurti, kad labai teigiamai vertinu e-vežėjų atėjimą į Vilnių. Tai yra didelis žingsnis į priekį, į rytojų. O Jums, pone Ričardai Kriukovai, taksi paslaugų teikėjų asociacijos vadove, linkiu kantrybės, aiškinant taksi asociacijos nariams, kur reiktų judėti. Nėra padėties be išeities. Sėkmės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Galbūt turite visai kitokią nuomonę? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: