Grupei svečių buvo išdalintos neregių lazdelės ir, lydimi padėjėjų (neregių arba silpnaregių komandos), įžengėme į visiškai tamsią patalpą. Atrodo, kas čia tokio, bet tada, dingus menkiausiam šviesos pluošteliui, man užgniaužė kvėpavimą, kilo panika ir apgraibomis roviausi išėjimo link. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad turiu tamsos baimę!
Vis dėlto geriau pagalvojusi supratau, kad tai ne tamsos baimė (nes ko bijoti tamsoje, juk realiai tai net neegzistuojantis dalykas, tai tiesiog erdvės būsena, kurioje nėra šviesos). Tai buvo labiau nežinojimo baimė – nežinojimo, kur esi, kur išėjimas ir supratimas, kad negali kontroliuoti situacijos, esi visiškai priklausomas nuo aplinkinių.
Atsikvėpusi po pirmojo šoko ir nuraminta bei paskatinta organizatorių, žengiau į tamsą antrą kartą. Įsikibęs į parankę vienam ar kitam žmogui (būtent, nesvarbu kam) jautiesi žymiai saugiau. Stovėjome tamsoje ir bandėme įvardinti, kas yra tamsa. Vėliau buvo skirta užduotis susirasti kėdes prie stalų ir susėsti. Visiškai nematant pirmas daiktų apčiuopimas – stulbinančiai įdomus. Keista, kaip vaizduotė gali sukurti galvoje aiškų vaizdą, gaudama informaciją tik lytėjimu.
Greičiausiai bet kokiame renginyje pamatęs kėdę ir ant jos prasėdėjęs porą valandų, jau išėjęs neatsimintum, kaip ji atrodo. O šiuo atveju detaliai žinai tiek kėdės, tiek stalo bei visų kitų užduočių metu liestų daiktų kontūrus, išraižymus ar pamušalą.
Būtina sąlyga išgyvenimui – komunikacija. Vienas esi niekas ir nieko negali padaryti. Žmogus, esantis šalia, yra geriausias tavo draugas ir lygiai taip pat tu esi geriausias jo draugas. Komunikacijos priemonė, be abejonės, – garsas. Grįžtant prie bandymo susėsti prie stalo, kai pats randi vietą, trokšti, kad kitas žmogus irgi rastų. Automatiškai atsiranda lygybės jausmas ir noras padėti, todėl nekyla beprasmiai varžymosi stabdžiai (kaip būtų reginčiųjų pasaulyje) ir tiesiog sakai „Ateik čia“. O tas „čia“ yra garso šaltinis, eini jo stiprėjimo kryptimi, tik nežinai, ar tai už metro, ar už dešimties, labai sunku įvertinti atstumą.
Visiems dalyviams sėkmingai susėdus prie stalų, suformuojamos komandos, paskiriami padėjėjai (įprastomis aplinkybėmis skambėtų gan ironiškai, kad neregys yra reginčiojo padėjėjas, bet šiuo atveju jautiesi tarsi tu turėtum negalią, o neregys būtų sveikasis).
Kaip ir įprastiniame gyvenime, čia reikia turėti lyderį, priimti strategiją, tinkamai komunikuoti. Tik dar be viso to kyla papildomų sunkumų, pavyzdžiui, kaip parinkti vieną matavimo sistemą, kai visų fiziologija skirtinga. Galima daryti išvadą, kad kuo daugiau kyla problemų dėl negalėjimo matyti, tuo komanda stipriau vienijasi. Taip kad ne iš piršto laužtas pasakymas - nelaimės (problemos) suartina žmones.
Po dviejų valandų komandinio darbo ir bendravimo tamsoje pradėjo įsižiebti šviesa. Matyt, turėtų būti natūralu apsidžiaugti, kad pagaliau vėl galėsi jaustis sveiku, bet... apėmė liūdesys.
Pamatai visus tuos svetimus žmones aplink, kurie dviem valandoms buvo tapę geriausi draugai. Tiesa, galbūt dabar visi turi kartu siejantį dalyką, tą patyrimą ir, tikėtina, daugumos sielos bent kažkiek pasišildė. Visi dalinosi savo išgyvenimais. Tikriausiai bent vieną bendrą pajautimą galima įvardyti sakiniu „Mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save patį“.
Tos dvi valandos, kurios iš pradžių gąsdino kaip ilgas laiko tarpas visiškoje tamsoje, praėjo kaip dvidešimt minučių, o tiek man, tiek kai kuriems dalyviams kilo noras pabandyti iššūkį – parą tamsoje, kai iš tiesų reikėtų ir praustis, ir valgyti, ir atlikti kitus kasdienius dalykus. Per dvi valandas juk galima susilaikyti ir nevalgius, ir atsigėrus karšto vandens, o ne kavos, kad tik būtų paprasčiau.
Įdomu, jei ilgesnį laiką neturėtum pasirinkimo, kaip atrodytų visi tie kasdieniai veiksmai? Po dalyvavimo šiame projekte drąsiai galiu teigti, kad neregintys žmonės kažkuria prasme mažiau neįgalūs negu regintieji.
Irma Stončiūtė – DELFI Piliečio skaitytoja, kaip rubrikos reporterė apsilankiusi renginyje „Dialogas tamsoje“. Daugiau apie renginį galite sužinoti čia.