Klausimas, kiek prireiks metų, kol tie patys, mums neįprastai atrodantys žmonės įrodys Lietuvai, tiksliau lietuviams, kad jie irgi gali būti lietuviškai mąstančiais, svajojančiais ir kalbančiais Lietuvos patriotais?
Daug metų emigracijos išmokė lietuvius, gyvenančius užsienyje, nebekreipti dėmesio į gatvėje prapėdinusią moterį, dėvinčią burka, miesto autobuse besibūriuojantį būrelį kinų ar japonų. Nebekreipiame išskirtinio dėmesio ar netgi nebepastebime ir čia pat, tuos pačius šaligatvius zulinančių juodaodžių. Viskas normalu, natūralu, eiliniai žmonės ir tiek. Bet viskas žaibo blyksniu pasikeičia, jei ta moteris, dėvinti burka, prabyla lietuviškai, jai kitokia akių forma išsiskiriančiame žmonių būryje atpažįstame įsimaišiusią lietuvę, jeigu juodaodžius lydi nenuorama, vietoje nenustygstantis ir pusiau lietuviškai smalsaujantis ir apie viską nenustojantis klausinėti vaikas. Nors kai kurie jau daug metų gyvena užsienyje, vis dar negali ramiai praeiti pro šalį nepasikuždėja tarpusavyje, nemestelėję kokio nelabai malonaus komentaro ar bent jau kreivo, kartais pikto žvilgsnio mišriai porai, ypač jei toje poroje yra geltonkasė lietuvė ar lietuvis.
Kol kas sunku, net įsivaizduoti, tą „niekada dieną“, kada ir Lietuvos miestų ir miestelių gatves puoš spalvingai, kiek kitaip apsirengę, kitaip atrodantys lietuviai. Nors mums ir atrodo, kad ta diena, kaip ir tarkime liga, senatvė ar mokesčių diena niekada neateis, o jei ir ateis, tai labai negreitai, ištiesų ta „niekada diena“ yra arčiau nei daugelis gali įsivaizduoti. Tereikia, kad dalis Lietuvos emigrantų grįžtų namo, grįždami su savimi parsivežtų ir savo mylimuosius Džemalus, Ahmedus, Kašas ir Natašas. Parsivežtų su savimi ir savo numylėtus, truputį palepusius, smalsius ir naivius vaikus, kurie iš savo klasės draugų ir bendraamžių išsiskirs ne tik brangesniais telefonais, dėvimais drabužiais ar plaukų spalva, bet galbūt ir religija ar odos spalva.
Sunku kol kas net įsivaizduoti kokiame Vilkaviškio, Pasvalio ar Biržų rajone, kaimo parduotuvėje apsipirkinėjančią moterį, apsirėdžiusią nauja burka. Sunku įsivaizduoti ir be jokio akcento be perstojo lietuviškai tauškiančius pakistaniečius ar kinus, savo išvaizda panašius į vaikus, lakstančius po kaimus ir miestelius. Dar sunkiau įsivaizduoti lyg niekur nieko prekybos centre, pas ūkininką, autoservise, savivaldybėje ar darbo biržoje besidarbuojantį, laisvai lietuviškai kalbanti juodaodį.
Tai nėra todėl, kad lietuviai, nemėgsta svetimšalių, kitaip atrodančių žmonių, lietuviai tikrai nėra rasistai, kuo puikiausiais sugyvenome su žydais, totoriais, vis dar puikiai sugyvename su Lietuvoje gyvenančiais lenkais ar rusais. Tiesiog mums tai vis dar atrodo taip toli ir taip neįprasta, kad norime tikėti, jog lietuviai ir toliau bus tik tie, kurių protėviai nešiojo vyžas, sėjo linus, plakė aslas, o Lietuvos patriotais gali būti tik tie, kurie stovėjo Baltijos kelyje, kurie budėjo prie televizijos bokšto.
Ar Lietuva, jos miestai, mokyklos, darbdaviai yra pasiruošę priimti šiek tiek mums neįprastai besielgiančius, mąstančius lietuvius, ar žmonės, būsimi kaimynai ir kolegos, yra pasiruošia dalintis keliais, parkais ir šaligatviais ar sugebės lygiavertiškai bendrauti, draugauti su gal kiek kitaip atrodančiais, kitaip pasaulį matančiais lietuviais, šiandien turbūt dar ne, bent jau ne visi. Bet esame moderni šalis, neišvengiamai artėja diena, kada lietuvis juodaodis nebesulaukęs ypatingo dėmesio galės nueiti prie ežero, neatkreipdama išskirtinio aplinkinių dėmesio hidžabą dėvinti moteris galės ramiai apsipirkti turguje, o kitokios odos spalvos ar akių formos vaikai, niekeno slapčia nestebimi ir neapkalbinėjami, galės kiemuose statyti sniego pilis.
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.