„Netekau tėčio. Gyvenom kaime su karvėmis, vištomis, triušiais ir t.t. Malonu prisiminti, kad tiek tėtis tiek mama rasdavo laiko ne tik darbui, bet ir šeimai.
Labai laukdavom tėčio laisvadienių ir gerų orų. Žinojom, kad padarius svarbiausius darbus namuose galėsime praleisti laiką kartu. Pasiimdavome šunį ir eidavome pasivaikščiot link miško. Vasarą keliaudavome prie ežero. Tėtis rodydavo, kaip moka padaryt kūlverstį vandenyje. Sode žaisdavome gaudynes. Per lietų skaitydavo knygas. Mylėjo savo šeimą.
Netektis buvo netikėta. Žmogus tiesiog nusprendė išsimaudyti tvenkinyje karštą vasaros dieną. Tą dieną buvo namuose vienas. Sunkiausiomis akimirkomis sapnuodavau susitikimus su juo. Visada būdavo su kostiumu, ramus, mūsų namuose. Vėliau atsidurdavom lauke ir eidavom link kapų. Prie jų sustodavom, paimdavo mane už rankos ir sakydavo: „jeigu taip sunku, eik su manim“.
Tada sapne staiga ateidavo mintis, kad aš noriu gyventi. Ir atsibusdavau. Praėjus dar keliems metams, sapnuodavau tik trumpus vaizdus. Būdavo malonu tiesiog pamatyti mylimą žmogų, nors jo ir nebėra . Einant metams sapnai retėja ir ateina vidinė ramybė. Džiaugiuosi, kad turėjom gerą tėtį, kuris mus išmokė ne tik dirbti, bet mylėti savo šeimą ir skirti dėmesio vaikams“, - jautriais prisiminimais pasidalijo Gintarė (vardas redakcijai žinomas).
Visi kartu prisiminkime tuos, kurie išėjo per anksti, tačiau dabar įkvepia gyventi kitaip – siųskite šviesias istorijas, prisiminimus el. paštu pilieciai@delfi.lt
