Kai kuriose padėkose musulmonai panaudojo Maorių kalbą. Kai kurios padėkos nuskambėjo iš politinio pasaulio aukštumų. Trys aspektai tikrai turėjo įstrigti radikaliems dešiniesiems - tradicijas, tautiškumą ir nacionalinį identitetą pabrėžiančių haka šokio ir sidabrinio paparčio panaudojimas aukų pagerbimui ir paskui Maorių kalba prabilę pasaulio musulmonai. Ar Lietuvos radikalūs dešinieji galėtų paaiškinti, kaip Naujoji Zelandija, neprarasdama savo tautinės savimonės ir tik ją sustiprindama, užgrobė musulmonų širdis?
Radikalūs dešinieji teigia, kad visokio plauko prašalaičiai, dažnai vadinami ekonominiais pabėgėliais, kelia grėsmę mums ir mūsų tradicijoms. Jų religija, neva, taip pat yra grėsmė mūsų pačių tikėjimui, lyg tas tikėjimas kybotų ant plauko, o jo išsaugojimas priklausytų nuo kitokių kaip mes egzistencijos ribojimo. Radikalų gąsdinimai atkartoja ne vieną istorijos vingiuose jau pamestą ar pamirštą gąsdinimą apie tariamai tautinių mažumų keliamą grėsmę. Istoriškai, tokia retorika baigdavosi mažumų sunaikinimu arba asimiliacija. Naujoji Zelandija ką tik parodė, kad yra dar ir trečias kelias be to, egzistuojančio tik fantazijų plotmėje (tai yra, mažumų grėsmė, kurios nesiūlau maišyti su teroristų grėsme, nes teroristai nėra išimtis tik vienoje ar kitoje religijoje) ir kito, likusio istorijos puslapiuose.
Trečiasis kelias labai paprastas - tautinis identitetas gali tapti garbinamas ne tik pasaulio žiniasklaidoje, bet ir kitatikių ar kitataučių širdyse, tereikia parodyti nuoširdžią pagarbą. Naujoji Zelandija įrodė, kad pagarbą galima parodyti per savo tautiškumo simbolius ir tradicijas. Šios šalies tautinis identitetas ilgai išliks musulmonų ir kitų tikinčiųjų ir netikinčiųjų širdyse.
Kas turi būti pasakyta kalbant apie Lietuvos situaciją? Pašaipos ir neapykantos kalba patapo mūsų kasdienybe. Iš DELFI ir kitų portalų komentarų skilčių jos persikėlė į socialinių tinklų erdvę. Interneto leidinių komentarų skilčių anonimiškumas kai kuriems iš mūsų tapo nebereikalingu. Daug žmonių tokį savo elgesį priėmė kaip normą ir net nesistengia slėpti savo tikrojo veido ir vardo. Mūsų pasipiktinimas pašaipoms ir neapykantai atbuko. Pasipiktinimą pakeitė priimtinumas. Pavyzdžiui, daug žinomų politikos ir pramogų pasaulio veikėjų viešai žemina kolegas ir ne tik. Akcijos ir iniciatyvos prieš pašaipas (apie masines akcijas prieš neapykantos nusikaltimus kol kas galime tik pasvajoti) apsiriboja pavienių organizacijų ribomis, dažnai linksniuojant mokyklas ir moksleivius.
Nėra visuotinio sujudimo nė valdžioje, nė už jos sienų. Nėra sujudimo, kad naikiname savo visuomenę iš vidaus, kasdien, dažnai numesdami kaltę mokyklai ir vaikams. Net Seimo etikos komisija nekreipia dėmesio į suaugusių tautos atstovų pašaipius, neapykantą skatinančius pasisakymus. Ne, kai kurie seimūnai, atvirkščiai, kaip kokiame ironiškame Pavlovo eksperimente, gauna kėdę Žmogaus teisių komitete. Gauna lyg paskatinimą už savo nusižengimus ir padrąsinimą, jog toks elgesys ne tik priimtinas, bet ir apdovanotinas. Kiti, panašiai pasisakiusieji, patys sėdi Seimo etikos komisijoje. Gyvename kreivų veidrodžių karalystėje.
Kodėl pašaipos ir neapykanta yra svarbu Naujosios Zelandijos teroro išpuolių kontekste? Todėl, kad tarp žodžių ir darbų tėra mažas žingsnis. Naujosios Zelandijos teroristai daug laiko skyrė neapykantos kalboms prieš paimdami ginklą. Tai nereiškia, kad Lietuvoje galime tikėtis tokio paties teroro išpuolio. Tai reiškia, kad pašaipos ir neapykantos kalba mūsų gatvėse fiksuojami per užsieniečių užpuolimus skanduojant Lietuva lietuviams! Per buto durų padegimus, nes kažkam nepatiko lange plevėsuojanti vėliava. Per viešus pasisakymus socialinėse platformose - žudyt kitokius. Teisėsauga į tai reaguoja atlaidžiai, o statistika neegzistuoja. Todėl paremti ryšį tarp žodžių ir nusikaltimų Lietuvoje kol kas sunku. Kita vertus, ryšys tarp neapykantos kalbų ir fizinių ar žodinių užpuolimų yra plačiai aprašytas Vakarų, ypač Amerikos, spaudoje. Toks ryšys užfiksuotas ir mokslinėje literatūroje. Pavyzdžiui, Carlo Schwarz, iš Varviko universiteto, ir Karsten Müller, iš Prinstono universiteto, aprašė sąsajas tarp kalbų socialinėse platformose ir neapykantos nusikaltimų Vokietijoje. Savo moksliniuose darbuose jie taip pat parodė sąsajas tarp neapykantos kalbų „Twitter“ platformoje ir neapykantos nusikaltimų Amerikos gatvėse.
Kai kurie radikalūs dešinieji Lietuvoje siūlo, kad pati neapykantos nusikaltimų sąvoka tėra kalbos ir minties cenzūra. Tai yra savaime suprantamas požiūris, kai neapykanta ir pašaipos yra pagrindinis komunikacijos būdas dažno radikalo kalboje. Be jų net kai kuriems mūsų tautos išrinktiesiems labai sunku reikšti mintis. Be neapykantos ir pašaipų karalius tampa nuogas. Užgriebiant platesnius fantazijų laukus, radikalūs dešinieji net siūlo, kad dauguma liberalių idėjų tėra buvusių Lietuvos okupantų tęsiamas darbas. Jie net nepastebi, kad jų pačių retorika tiesiog atkartoja buvusių okupantų šiandienos politinę retoriką. Supaprastintai, tokia mūsų radikalų retorika žodžiu puola ne tik užsieniečius, kurie gyvena Lietuvoje, bet ir Lietuvos piliečius, kurie turi kitokias pažiūras negu radikali dešinė. Ką tai reiškia tautos bendruomeniškumui ir išlikimui? Galima teigti, kad tokias neapykantos kalbas sako solidūs profesoriai ar juvelyrės, kurie niekada nepadegs svetimų durų ir neužpuls gatvėje sutikto užsieniečio. Deja, čia pavojus slypi jų pačių naivume, kad jeigu jie taip nepadarytų, tai ir kiti taip nepadarytų, jų kalbų paskatinti ir pakurstyti.
Todėl savo kalbų pasekmių nesuvokimas yra labai pavojingas ne tik mūsų tautiniam identitetui, bet ir jo išsaugojimui. Tik deramai didžiuojantis savo šaknimis galima pavergti kitų širdis ir sustiprinti tautinę savimonę. Tam Naujoji Zelandija davė svarbų pavyzdį ir pamoką.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.