Kažkodėl norėjau pulti į glėbį netoli sėdinčiai studentei, bet susivaldžiau ir nukreipiau akis į langą. Buvo graži saulėta rugsėjo diena.
Pamačiau labai ryškų ir mėlyną dangų. Atkreipiau dėmesį, kad juo skrenda lėktuvas. Skrisdamas jis paskui save paliko baltų dūmų šleifą. Skrido lėtai, bet užtikrintai. Dažnai prisimenu tą lėktuvą ir man jis yra tarsi simbolis, kai tu, mano tėti, išskirdai.
Kai grįžau namo, tavęs jau nebebuvo. Staiga tavęs netekus supratau, kad labai daug ko tau nepasakiau, mes nepasikalbėjome, aš nespėjau, o gal nežinojau kaip tai pasakyti. Nespėjau, nes viską surijo kasdienybė, rutina. Visi kažkur skubėjom, bėgom, kažko siekėm.
Galbūt norėjau pasikalbėti ir papasakoti tau, kad man akademiniame pasaulyje nėra lengva, kad sunku ten siekti aukštumų. Būčiau paklausus tavęs kaip tu rašei savo disertaciją. Žvelgiant iš amžinybės perspektyvos manau, kad nebūčiau klausus konkrečiai kaip tai atlikti, tiesiog būčiau norėjus išklausyti tavo istoriją, tavo įžvalgas ir pakalbėti apie tai kodėl mes visi visada kažko siekiame?
Ko dar aš nespėjau pasakyti? Dabar po daug metų jau net nežinau, bet labiausiai nenorėjau tavęs prarasti. Pamenu, kai tau buvo pablogėjusi sveikata, aš tau nieko nesakiau, bet savo kambaryje mintimis meldžiau visų gyvų ir negyvų būtybių, kad man padėtų tave išlaikyti šioje žemėje. Sakiau, kad man tavęs reikia ir kad nenoriu tavęs prarasti.
Tą kartą man pavyko ir tu išgyvenai. Kitą kartą buvai tiesiog iš manęs išplėštas.
Gailėjausi ne tik dėl to, kad nespėjau tau kažko pasakyti, tai buvo ir liūdnas suvokimas, kad mūsų laikas pasibaigė, kad tu jau aktyviai nedalyvausi nei mano dabartyje, nei mano ateityje.
Tu tik būsi mano mintyse, o aš reaguosiu į gyvenimo iššūkius taip kaip mačiau tai darant tave – nenusimenant, einant į priekį, nutylant, bet nepasiduodant.
Sudie, tėti, ir iki pasimatymo.