Prieš 13 metų buvau tiesiog paauglė, kuriai per daug nerūpėjo Tavo praeitis, nebuvo įdomios Tavo šaknys ar jaunystė, koks įsimintiniausias Tavo gyvenimo momentas, kokius išgyvenimus Tau teko patirti, ar kokią gyvenimišką patirtį buvai sukaupęs.
Paradoksalu, tačiau Tau išėjus pajutau stiprų troškimą Tave pažinti. Kiekvieną smulkmeną, kiekvieną dalyką, prie kurio buvai prisilietęs. Argi ne tiesa, kad netekus pradedame viską vertinti labiau? Kiek visko šiandien norėčiau Tavęs paklausti, kiek visko sužinoti, tačiau jau tam per vėlu.
Noriu Tau kai ką pasakyti brangus, Tėveli. Yra dalykų, už kuriuos norėčiau Tau padėkoti iš visos širdies.
Nors Tavęs jau seniai nėra ir gyvenimas leido Tave pažint tik 13 metų, dažnai susimąstau, kiek daug man davei. Visų pirma, Tavo liga suartino su žmonėmis, ką dabar turiu brangiausio – broliais.
Tavo išėjimas supurtė nuo pagrindų, bet tuo pačiu ir užgrūdino, nes jau ganėtinai anksti supratau, kad už mane nepastovėsi ir teks kiekvienoje situacijoje kovoti pačiai.
Kiekviena iškilusi problema nublanksta, ją tarsi nuryji ir eini toliau, kai prisimenu Tavo nenugalimą kovą su vėžiu. Būna juodų dienų, kai nieko nesinori, lenda juodos mintys ir atrodo niekas tavęs nedžiugina, tačiau tuo momentu prisimenu, kaip Tu beprotiškai norėjai pratempti bent dar vieną dieną, kaip Tu norėjai gyventi!
Neleidžiu sau liūdėti, nes žinau, kad Tau tai nepatiktų. Būtent šita mintis palaikė sunkiausiais Tavęs ilgėjimosi momentais. Sako, kad mirusieji nepalieka tų, kurie būna visada gyvi jų širdyse.
Jie išeina, tačiau nepalieka ir tai ne kartą jaučiau ištikus keblioms gyvenimo situacijoms. Tarsi iš M. Mikutavičiaus dainos: „...ir jauti lyg kažkas tave saugo.“
Nerimo valandomis tikrai jaučiau, kad esi šalia, kad suteiki stiprybės ir tikėjimo savimi, už tai ir Tau dėkoju.
Žinau, kad prieš mirtį labai jaudinaisi dėl mano ateities. Buvau dar mažametė ir Tave neramino kaip susiklostys mano ateitis. Šiandien drąsiai Tau sakau, nesijaudink, viskas gerai. Mane supa daug mylimų ir mylinčių žmonių, esu laiminga ir apskritai - sekasi gerai.
Na, ir galiausiai, išmokau vertinti mažus dalykus, džiaugtis gyvenimu, kad ir ką atneštų nauja diena. Išmokau matyti grožį menkiausiose smulkmenose, kad ir kokią neaprėpiamą ir neužpildomą tuštumą palikai išeidamas.
Tave užklupusi liga kas kart primena, koks yra trapus ir nenuspėjamas rytojus ir kaip stipriai turiu vertinti gyvenimą.
Sako, žmogus miršta du kartus, pirma, tai fiziologinė mirtis, antra, kada niekas žmogaus nebemini ir nebeprisimina. Būk ramus, Tėveli, kol gyva aš, gyvas ir Tu.
Be galo Tavęs pasiilgau, bučiuoju ir stipriai apkabinu, iki pasimatymo,
Tavo jaunėlė dukra.