Pabandykime į šiuos du labai glaudžiai tarp savęs susijusius klausimus pažvelgti plačiau, ne vien tik iš siauro suinteresuotų šalių požiūrio taško.
Kalbėsiu daugiausia apie vilkus, nes tikra istorija, kurią čia papasakosiu, taip pat vaizdžiai iliustruoja, kas gali nutikti, iškirtus miškus.
Jau seniai laikas būtų nustoti į vilkus žiūrėti iš Raudonkepuraitės požiūrio taško. Vilkai neėda bobučių. Tai nepaprastai protingi, gražūs, iškilnūs, ištikimi ir prieraišūs gyvūnai, turintys pavyzdingas šeimos kūrimo ir tarpusavio bendravimo tradicijas. Žmogus šioje srityje, deja, jiems toli gražu neprilygsta.
Mes visi žinome, kad vilkai minta įvairių gyvūnų mėsa ir tam juos žudo. Yra gyvūnų, kurie medžioja ir valgo kitus gyvus padarus; yra kiti, kurie maitinasi augalais. Žmogus, pavyzdžiui, visaėdis gamtos tvarinys. Jis gali pasirinkti, kaip maitintis. Vilkas, deja, to negali. Jį gamta sukūrė mėsėdžiu.
Tačiau toli gražu ne visiems žinoma, kad savo natūralioje terpėje vilkų bendruomenė vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį palaikant gamtinę pusiausvyrą ir mažindama vienos rūšies gyvūnų skaičių, ji suteikia teisę gyventi daugeliui kitų.
Puikus pavyzdys kokį svarbų vaidmenį ekosistemoje vaidina vilkai, kokią įtaką jie turi jos sureguliavimui, ir kaip gamtos pusiausvyra gali būti visiškai pažeista, eliminavus vieną iš gyvūnų rūšių, šiuo atveju – vilką. Jeloustouno (Yellowstone angl.) nacionalinio parko (Jungtines Amerikos Valstijos) istorija apie vilkų išnaikinimą ir jų reintegravimą.
Šis pasakojimas yra apie tai, kaip vilkai grąžino upes į savo vagas.
Jeloustouno vilkai buvo išnaikinti 1926 metais. Tuomet parką palaipsniui užgriuvo pasikeitimų grandinė, kuri visiškai sutrikdė ir pažeidė darną visoje ekosistemoje. Kadangi parkas užima didžiulę – beveik 900.000 hektarų – Jungtinių Amerikos valstijų teritorijos dalį, yra išsiplėtęs trijose valstijose, apima dalį Uolinių kalnų masyvo ir 80 proc. jo teritorijos dengia miškai, šie pokyčiai galėjo atsiliepti visai valstybės teritorijai ir paplisti net plačiau.
Taigi,dėl šio neapgalvoto žingsnio, nebemedžiojami vilkų, neįsivaizduojamu greičiu pradėjo daugintis parke gyvenę elniai. Nepaisant visų parko prižiūrėtojų pastangų valdyti situaciją, elnių skaičius greitai tiek išbujojo, kad jie pradėjo be atodairos naikinti savo pačių namus.
Didžiulių elnių bandų draskomi ir trypiami pradėjo nykti miško medžiai ir kitos augalų rūšys. Išlikę medžiai augo daug lėčiau dėl pažeistos žievės, nulaužytų šakų ir nudraskytų lapų. Beveik išnyko uogos ir grybai. Smarkiai sumažėjus aukštaūgių spygliuočių skaičiui, iš parko pasitraukė didelė dalis paukščių, dar netekusių ir dalies savo maisto šaltinių – uogų bei vabzdžių, apie kuriuos pakalbėsime toliau. Be to, nykstant augmenijai ant šlaitų, prasidėjo sparti kalnų masyvų erozija.
Tai, beje, yra puikus pavyzdys, kas nutinka, kai naikinami miškai. Jau nekalbant apie tai, kiek tokiais atvejais mūsų atmosfera praranda deguonies ir kaip pasikeičia klimatas. Taigi, pabandykite įsivaizduoti dabar su pagreičiu augančių masinių plynų kirtimų pasekmes...
Grįžtu prie elnių. Šių nuostabiai gražių ir gana taikių gyvūnų būriai masiškai įsitaisė Jeloustouno paupių pievose, be abejo, dėl šalia esančio vandens, ir netrukdomi pradėjo niokoti augmeniją upių pakrantėse.
Nunykus pakrančių medeliams ir krūmams, pradėjo keistis pačios upės – prasidėjo sparti krantų šlaitų erozija. Upių vandenys ištvino, nuseko ir sušilo. Dėl to pradėjo nykti žuvys, ondatros, varlės, kitos amfibijos ir ropliai. Tuo pačiu drastiškai sumažėjo bebrų skaičius ir išnyko jų užtvankų sukurti baseinai. Tuomet antys, žąsys, gulbės ir kiti vandens paukščiai taip pat išskrido ieškoti patogesnių buveinių, kur jiems užtektų maisto. Upių užlietose pakrantėse nebeaugo įprastos gėlės ir žolės. Dėl to pradėjo nykti bitės ir kiti vabzdžiai.
Tuo tarpu, kojotų (šakalų brolių) skaičius ženkliai išaugo, bet būdami per maži ir nepakankamai organizuoti medžioti elnius, jie masiškai naikino smulkesnę parko fauną – kiškius, voveres, peles ir kitus graužikus. Dėl to pradėjo nykti lapės, lūšys, kiaunės, barsukai ir kiti mažesni plėšrūnai, nes jiems nebeužteko maisto. Beveik išnyko vanagai, ereliai, sakalai ir kiti plėšrieji paukščiai, juolab, kad jų, kaip ir mažesniųjų žeme bėgiojančiu plėšrūnų, maisto raciono dalis taip pat būdavo maitos, paliktos vilkų.
Praradusi viltį sustabdyti šią siaubingą ekologinę katastrofą, kuri grasino visišku unikalios parko floros ir faunos išnykimu, Jeoloustouno vadovybė nusprendė patikėti tą užduotį vilkams. Taip 1995 metais vilkai sugrįžo į parką. O kas gi nutiko tuomet, kai tie daugelio taip niekinami, o kitiems siaubą keliantys plėšrūnai atgavo savo namus?
Elniai pradėjo atsargiau lankytis atvirose vietose. Jie, kaip anksčiau buvo įprasta, išeidavo prie upių atsigerti, bet nelikdavo ten ilgesniam laikui. Todėl augmenija upių pakrantėse atkovojo savo teises.
Elnių skaičius, be abejo, sumažėjo, nes juos medžiojo vilkai, dėl to medžiai ir kiti augalai vėl suklestėjo miškuose. Jų augimo tempai keleriopai padidėjo ir, per pirmuosius kelerius metus po vilkų grįžimo į parką, miškuose vėl, kaip anksčiau, puikavosi daugybė įvairių rūšių aukštaūgių pušų ir eglių, suvešėjo kadagiai ir kiti medžiai ir krūmokšniai. Tuomet sugrįžo paukščiai giesmininkai ir miškai vėl suskambo jų įvairiabalsėmis giesmėmis.
Ataugus pakrančių medžiams ir krūmams, prie upių vėl įsikūrė bebrai. Jų užtvankos pritraukė gulbes, gerves, antis, ondatras, varles ir kitas amfibijas bei roplius, vandenyje vėl plaukiojo gausybė žuvų. Upių pakrantės apsipylė įvairiaspalviais laukinių gėlių žiedais, kurie ne tik džiugino akį ir kuteno uoslę savo svaigiais aromatais, bet savo nektarais maitino vabzdžius. Pievose vėl dūzgė bitės, pleveno laumžirgiai, zvimbavo įvairiausios muselės, šokčiojo žiogai. Vabzdžių skaičius ir įvairovė, gausėjančių paukščių džiaugsmui, grįžo į įprastas vėžes.
Kojotų (amerikietiškų šakalų) skaičius greitai sumažėjo, o tai leido vėl išaugti kiškių, voverių, pelių bei kitų graužikų populiacijai. Taip vėl padaugėjo vanagų, erelių, sakalų ir kitų plėšriųjų paukščių, padidėjo lapių, lūšių, kiaunių, barsukų, mangustų skaičius.
Dabar, grįžę į tūkstantmečiais jiems priklausiusią teritoriją, Jeloustouno vilkai palaiko natūralų balansą tarp plėšrūnų ir jų grobio. Jų sumedžiotų stambių gyvūnų liekanos pamaitina paukščius maitėdas, įskaitant erelius, šarkas, juodvarnius ir net meškas, kurios drauge su paukščiais smaguriauja gausiu elnių nebetrypiamų uogų derliumi. Aišku, ir grybai parke vėl auga taip pat gausiai, kaip senais laikais.
Kaip minėjau, vilkai pakeitė ne tik Jeloustouno fauną ir florą, bet ir jo fizinę geografiją. Šių išdidžių gražuolių plėšrūnų dėka upės vėl susiaurėjo ir pagilėjo. Jose padaugėjo natūralių baseinų, sumažėjo krantų erozija. Vandenys nustojo nevaldomai išsilieti ir upės įsitvirtino savo vagose. Jos tapo daug sraunesnės. Po tragiško vilkų išnaikinimo, vėl džiugina lankytojus savo didingu grožiu. Be to, atgimusi ir subujojusi augmenija sutvirtino kalnų šlaitus, tuo sustabdydama didingų Uolinių kalnų masyvo eroziją.
Parko gamta yra tokia savita, turtinga ir įvairi, kad į jį kasmet suvažiuoja daugiau nei 4 milijonai lankytojų iš viso pasaulio. Dėl savo išskirtines gamtinės įvairovės parkas pritraukia didžiulį skaičių menininkų, mokslininkų ir tyrinėtojų.
Medžiotojų nusivylimui pastebėsiu, kad pramoginė medžioklė parke visiškai uždrausta. Dabartinis JAV Prezidentas Trumpas, tiesa, bando prikišti savo rankas ir prie šios nepaliestos gamtos oazės, bet laimei, jam nelabai sekasi.
O dabar... apie skaičius ir skerdyklas.
Pramoginė medžioklė, viena iš populiarių vietinių sporto šakų, pritraukianti, beje, daugiau užsieniečių „sportininkų“, nei pačių lietuvių, prasideda spalio 15 d. Norima padvigubinti leistinų nušauti vilkų skaičių. O tiksliau, vietoj 60-ies pernai pasmerktų vilkų, leisti nužudyti 110, o gal net 120.
Čia paminėsiu, kad vilkai pagal Europos Sąjungos teisės aktus yra pripažinti rūšimi, kurią privaloma ginti ir saugoti. Tai įrašyta Berno konvencijoje (Europos laukinės gamtos ir natūralių buveinių apsaugos konvencija), kuria Lietuva ratifikavo 1996 metais. Vilkas yra įtrauktas į II-ą konvencijos priedą kaip griežtai saugoma rūšis. Man atrodo, kad nebereikia aiškinti, kodėl.
Visgi šis konvencijos straipsnis Lietuvoje... netaikomas! Lietuvai stojant į Europos Sąjungą kažkokiais mistiškais būdais buvo susitarta dėl išimties. Todėl vilkų medžioklė mūsų šalyje nebuvo uždrausta. Europos Komisijai pateiktas 550 vilkų skaičius net nebuvo paremtas jokiomis racionaliomis apskaitomis. Lietuva, tiesa, pasižadėjo, kad medžioklė neturės jokios įtakos to skaičiaus stabilumui, kas yra akivaizdi netiesa. 2015 metais pagal to meto apskaitas, buvo suskaičiuoti 292 vilkai. 2016 metų duomenų, beje, visai nėra, nes vilkų neskaičiavo „dėl blogo oro“... Žinome tik, kad jų buvo iššaudyta 60, neįtraukiant brakonierių išžudytų vilkų, kurių, pagal statistiką, būna vidutiniškai 20 per metus. Paskaičiavus, liktu maždaug 232.
Šiais metais oficialiai gamtininkų pateikiamas apytikris vilkų skaičius yra 300-400. Šią žiemą buvo paskaičiuota, kad yra 34 vilkų šeimos ir keletas vienišų vilkų. Vidutinis vilkų skaičius Europoje vienoje jų šeimoje yra 7. Tuomet, prieš gimstant mažyliams, vilkų buvo apie 240. Prieauglis (vidutiniškai 3 išgyvenę vilkiukai šeimoje) tokiu atveju, turėtume pridėti apie 100 jauniklių (skelbiama 110). Taigi, bendras vilkų skaičius su jaunikliais butu apie 340-350. Nepamirškime, kad normaliomis sąlygomis, vilkų šeimoje jauniklių susilaukia tik Alfa patelė. Atrodo, su gamtininkų skaičiavimais viskas tvarkoje.
Tai kuo gi pagrįstas tas 110 ar 120 Vyriausybės planuojamų išnaikinti vilkų skaičius? Pasvarstykime, kas tuo tiesiogiai suinteresuotas...
Kad pateisintų ši planuojamą vilkų naikinimą, medžiotojai bando įbauginti ūkininkus ir kitus visuomenės narius iš piršto išlaužtu katastrofišku vilkų skaičiumi. Jie skelbia, kad vilkų yra net 900. O kai kurie girininkijų funkcionieriai jiems antrina, pateikdami apskaičiavimus, paremtus juokingais prieauglio procentais, lyg žaistų kauliukais – kas daugiau išmes.
Dėl juoko paskaičiuokim. Tam, kad pasiektų 900 galvų, vilkams butų reikėję stebuklingai pasidauginti 3-4 kartus. Tai reiškia, kad vilkų populiacija turėjo nuo 2016 metų žiemos iki dabar – per dvejus metus – išaugti apie 300-400 proc.! Šie matematikai, matyt, mano, kad, tarp tų vilkų buvo beveik vien tik tinkamo apvaisinimui amžiaus patelės ir keletas „super-alfų“ patinų, kurie sugebėjo ir spėjo jas visas apvaisinti. Jauniklių, kiek suprantu, tarp šių 236 vilkų visai neturėjo būti. Vilkai, tiesa, dar butų turėję dvejus metus nustoti dvėsti. Taigi, tai visiška nesąmonė. Matyt, lyginate vilkus su savimi, vyrai mūrai. Jūsų žiniai, vilkas – ištikimas savo patelei ir šeimai, paskui mergas pakėlęs uodegą nelaksto.
Antra, net dėl tų šiųmetinių 300-400 dar reikėtų stipriai pasiginčyti, nes ir čia neatsižvelgiama į ženkliai sumažėjusį vilkų vidutinį amžių ir katastrofiškai išaugusį jų mirtingumo koeficientą dėl medžiotojų siautėjimo miškuose ir išardytų vilkų šeimų.
Taigi, šiais metais valdžia nusprendė paskelbti vilką lietuvių tautos priešu ir nori išnaikinti gal trečdalį, o gal net ir pusę dabar mūsų miškuose gyvenančių vilkų. Net jei šiuo metu Lietuvoje po miškus bėgioja apie 300 (geriausiu atveju 400, o blogiausiu – 200) vilkų, kiek jūsų nuomone, jų liks, leidus įgyvendinti šį planą?
Susidaro įspūdis (kaip pastebėjo ponas Vaidas Balys, lrytas.lt, 2018-10-04), kad grįžtama į laikus prieš narystę Europos Sąjungoje, net prieš 1997-uosius, kai nepaisant tuomet jau Lietuvos ratifikuotos Berno konvencijos, medžiotojų „sportas“ vilkų atžvilgiu buvo visai neribojamas.
Ar tokie mūsų Vyriausybės veiksmai drauge su beprotišku sengirių naikinimu yra Žaliųjų partijos programos dalis? Tuomet jiems reikėtų persidažyti į raudoną – kraujo spalvą.
Rusijoje, beje, bet kuris pilietis, net nebūdamas medžiotoju ir nenaudodamas šaunamojo ginklo, nuodų ar spąstų, gali naikinti vilkus ištisus metus, bet kuriai progai pasitaikius, kaip tik jam patinka. Tai jau darosi panašu į kryžiaus karą. Arba į skerdyklą...
Ieškok, kur pinigai pakasti. Arba: ar tikrai viskas parduodama?
Jei leisime dar labiau sugriauti ir taip jau šlubuojančią gamtos pusiausvyrą, šioji gali užvirsti ant mūsų pačių ekologinių katastrofų forma. Nepamirškime, kad gamtoje kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį.
Todėl pamąstykite, ar jūs tikrai norite sukelti nevaldomą chaosą Lietuvos miškuose? Ar norite, kad elniai, išėję iš miškų pradėtų siaubti ūkius? Kad keliuose būtų nesaugu dėl nevaldomo jų populiacijos augimo ir migracijos? Tai, beje, jau prasideda, kas akivaizdžiai įrodo vilkų trūkumą, o ne perteklių miškuose net be jokiu apskaitų ir, be abejo, byloja apie jau pasireiškiančias miškų kirtimo pasekmes.
Ką tuomet darysite su elnių bandomis? Šauksite į pagalbą „kilniuosius“ medžiotojus, kurie su džiaugsmu sugužės į miškus? O taip, jiems tai būtų didelis džiaugsmas, bet tikrai ne dėl troškimo jums padėti. Žudymo aistra yra lyg narkotikas – reikia vis didesnių dozių. O be to, ar žinote, kiek kainuoja medžioklės leidimai ir trofėjai? Pasidomėkite. Gal tuomet mane pataisysite: tokia medžioklė – ne tik žudymo sportas, bet aklas ir kurčias žudymo biznis, kur suinteresuotos abi pusės – tie, kurie leidžia žudynes ir tie, kurie žudo.
Pabaigai man norėtųsi paklausti: Ar Lietuva tikrai Europoje? Ar mes tikrai mąstančios ir jaučiančios būtybės? Ar sugebame įžiūrėti toliau savo nosies galo? Jei taip, parodykime, kad esame sąmoninga, laisva ir civilizuota tauta, o ne naivi avių banda, bijanti vilko, kurią, pasitaikius progai, paskers tie patys chameleonai, kurie dabar kėsinasi į jį.
Esu lietuvė, pilietė, ekosistemos dalis. Taigi, tiesiogiai suinteresuota šalis.
Priedas. Nuoroda į informaciją ūkininkams, kaip efektyviai apsaugoti savo galvijus, nesukeliant ekologinės katastrofos: Saugi Avis. Kad gyvuliai būtų saugūs – net kai šalia gyvena vilkas!