Štai todėl ką tik pasirodęs birželis suviliojo aplankyti širdžiai labai artimą, bet toli apsigyvenusią draugę. Atstumas iki draugės – 100 km, tad nusprendžiau, kad pats tas būtų išbandyti, kaip dera kūdikis vežimėlyje, penkiametis ant paspirtuko, damėjanti mama ir kelionė traukiniu.
Su vyresnėliu geležinkeliais važinėjam jau trejus metus. Ir gerokai toliau – 300 km į pajūrį. Ai, tiesa – mus dar lydi mūsų šuo ir gigantiškas lagaminas, į kurį sugrūsdavau visas dvi ateinančias mūsų vasaros savaites. Nors skamba gana sudėtingai, o atrodydavo gana komiškai, šios kelionės pavykdavo puikiai – tikslą visuomet pasiekdavom gyvi!
Nenorėdama prarasti galimybės keliauti atsiradus mažajam broliui – nutariau pabandyt. Važiavom vienai dienai, tai nei lagamino, nei šuns, nei ypatingo ruošimosi neprireikė.
Į kitą traukinį spėjome! Bet… Su vežimuku vos tilpome į vagoną. Tilpt tilpome, tačiau užstojome visą praėjimą, todėl kelionę tęsėm prie įlipimo-išlipimo durų, laukdami darbuotojų patarimo, kur mums įsitaisyti patogiau. Juk negali būti, kad esu vienintelė drąsuolė, nusprendusi keliauti traukiniu su vežimu.
Darbuotojas buvo labai malonus, ir išgirdęs, kad esu pasiruošusi šiek tiek primokėti iki pirmos klasės bilieto, su kuriuo galima sėdėti antrame traukinio aukšte, nusiuntė mus ten jo palaukti. Vežimukas liko apačioje, kūdikis ant rankų, ir mes jau laimingi matavomės kėdes tuštutėliame antrame aukšte.
Tačiau laimė neužsibuvo – netrukus sužinojau, kad pirmoje klasėje nėra lengvatos vaikams, todėl bilietą privalau pirkti net ant rankų laikomam trijų mėnesių kūdikiui. Supratus, kad kelionė vietoj 5 eurų mums kainuos 15, o su grįžimu visus 30 eurų vietoj dešimties, nuleidau galvą, lūkesčius ir grįžome į žmonių prigrūstą antrąją klasę pirmajame traukinio aukšte.
Visą kelią sėdėjome kartu su priešais įsitaisiusiu ne pačiu švariausiu, pagyvenusiu vyriškiu. O aš tyliai meldžiausi, kad mano mažylis nepabustų reikalaudamas maisto. Būtų buvę labai labai nejauku pradėti maitinti kūdikį, sėdint su minėtu ponu kone susirėmus nosimis. Ačiū mažyliui už supratingumą ir visą išmiegotą kelionę – traukti krūties priešais pat traukinio keleivius neprireikė.
Po tokios ne pačios smagiausios kelionės į priekį, atgal jau buvau nusiteikusi tiesiog atkentėti visus nepatogumus ir daugiau to niekada nebekartoti. Bent jau su vežimu. Bet ne viskas būna kaip tikiesi…
Kauno stotyje neprireikė liftų, nes viskas čia pat. Į traukinį spėjome, visi vagonai buvo tušti, vietos pilna, o ir vežimėlis tilpo šalia kėdžių, tad nereikėjo mažylio visą kelią laikyti ant rankų. Vietas radome be priešais sėdinčių keleivių, todėl ramiai ir diskretiškai galėjau pamaitinti savo mažąjį keliauninką. Kaip jau turbūt supratot, atgal kelionė buvo be priekaištų! Puikiai praleidome laiką, o aš atgavau viltį, kad keliauti su kūdikiu traukiniais – įmanoma, tik reikia kažkaip pataikyti į tuščius erdvius vagonus.
Vienintelis minusas grįžtant – ir vėl nedraugiška Vilniaus stotis. Radome tik krovininį liftą, kuris buvo užrakintas. Vežimėlį reikėjo užsinešti nemažais laiptais. Gerai, kad mus pasitiko ir tvirtą pagalbos ranką ištiesė gerasis didysis mano brolis.
Išvados:
1) Keliauti traukiniu vienai su kūdikiu ir penkiamečiu nėra lengva. Gerai, kad neėmėm šuns ir lagamino;
2) „Lietuvos geležinkeliams“ reikėtų labiau atsižvelgt į šeimas – mamos ir vaiko kambarys, šeimyninės vietos, vežimėlių statymo erdvė tikrai palengvintų keliones;
3) Pirmos klasės kainodara taip pat galėtų būti labiau draugiška vaikams ir šeimoms – ar tikrai kūdikis privalo turėti pilnos kainos bilietą?
4) Vilniaus geležinkelio stotis pasirodė labai nepritaikyta skubantiems neįgaliesiems ir kūdikiams – labai neaišku, kur yra liftai ir kodėl 20 val. vakaro kai kurie jų jau užrakinti?
Tai tik maža dalis įspūdžių, kuriuos patyrėme bevažiuodami. Apsilankymas pas draugę buvo be galo smagus ir atperkantis visus keistus patyrimus, ne tik man, bet ir vaikams. Mažųjų kompanija gavosi įspūdinga – keturi bėgiojantys ir du kūdikiai. Toks smagus, nesibaigiantis ir žavingų detalių kupinas chaosas. Ir mes dvi, išsišiepusios Mamos. O ant stalo atsiradus kvapnios kavos puodeliams, truputėlį tapome ir Damos. Kol nepabudo mažiausieji.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Į DELFI klausimus apie skaitytojos pastabas atsakė „Lietuvos geležinkelių“ atstovė Novilė Aleksejevaitė.
- Ar važiuojant pirmąja klase iš tiesų būtinas bilietas kūdikiui, ar neplanuojama šios rinkodaros keisti?
- Atsiprašome keleivės dėl situacijos ir patirtų nepatogumų. Parduodant bilietus įsivėlė žmogiška keleivę aptarnavusio palydovo klaida. Važiuojant „Lietuvos geležinkelių“ traukiniuose už kūdikį, kuris neužima atskiros vietos, mokėti papildomai nereikia. Kūdikiai, neužimantys atskiros vietos, nemokamai vežami visose klasėse. Kaip matome iš skaitytojos laiško, ji kūdikį laikė rankose, todėl už bilietą vaikui mokėti nereikėjo, net jei keleivė važiavo pirmąja klase. Traukinyje keleivę aptarnavęs palydovas suklydo – bilietą pirmojoje klasėje pirkti reikėjo tik mamai ir vyresniąjam vaikui, kuris užėmė atskirą vietą. Atsiprašome keleivės už nepatogumus, jai ir vaikams suteiksime 50 proc. nuolaidą bet kuriai kelionei „Lietuvos geležinkelių“ maršrutu.
- Kurioje vietoje Vilniaus geležinkelių stotyje yra liftas ir ar galima juo naudotis, iš anksto nesusitarus?
- Liftas Vilniaus geležinkelio stotyje yra stoties pastate, šalia Geležinkelių muziejaus. Visi Vilniaus stotyje esantys liftai veikia visą parą, jais naudotis gali visi keleiviai, tam nereikia jokių išankstinių susitarimų. Dėkojame keleivei už pastabas, į jas atsižvelgsime ir ateityje pasirūpinsime nuorodomis į liftus, kad skubantiems į traukinius keleiviams nereikėtų klaidžioti ieškant lifto.
- Ar traukiniuose yra įrengtų mamos/vaiko patalpų?
- Traukiniuose atskirų mamos/vaiko patalpų nėra, tačiau tiek į Kauną, tiek į Klaipėdą vykstančiuose traukiniuose yra kūdikių vystymo staliukai. Jie įrengti tualetų patalpose.