Perkant bilietą paskutinę minutę paaiškėjo, kad buvo likusios tik pačios brangiausios vietos SV vagone (tai toks uždaras vagono skyrius, kuriame vyksta tik du keleiviai).
Ir štai aš jau traukinyje, patogiai įsitaisau savo vietoje. Panašu, kad visą naktį iki Vilniaus teks važiuoti vienam, nes šalia esanti vieta neužimta, o iki išvykimo liko vos kelios minutės. Staiga prasiveria durys ir įžengia šviesiaplaukė moteris su vidutinio dydžio raudonu lagaminu rankoje.
Nusivylimas, kad teks važiuoti ne vienam ir gal netgi girdėti bendrakeleivės knarkimą, trunka tik kelias sekundes. Moteris pasisveikina rusiškai. Minutėlei net sutrinku... Jos balsas stipriai moteriškas – viskas viename. Balse persipynęs moteriškų rankų švelnumas, plaukų aromatas, kūno formų apvalumai ir aistra mylėti. Pasisveikinu ir aš. Dar kelios akimirkos ir jau imu džiūgauti, kad gavau tokią bendrakeleivę ir visai neblogai moku rusų kalbą.
Dar vienas kitas šviesiaplaukės judesys ir patalpa prisipildo moteriškos šilumos, kuri tokia stipri, kad prasiskverbia pro mano drabužius ir jau pajuntu ją visu kūnu. Moteris nusišypso, ištiesia man ranką: „Aš Tatjana.“
Paduodu jai savąją ir staiga suprantu, kas yra moteris, kuriai atsispirti tiesiog neįmanoma. Tatjanos skleidžiama moteriška šiluma ir žavesys nuo mano odos paviršiaus ima skverbtis vis gilyn ir gilyn, ir pajuntu, kad ta moteris jau tiesiog manyje. Apsikeičiame dar keliais žodeliais ir aš jau lekiu į traukinio vagoną-restoraną. Ji juk tikriausiai rusė, tai pažindinantis visai neprošal būtų ir butelaitis.
Pavyksta gauti visai pakenčiamo vyno...o mano žvilgsnis ilgam sustoja ties vagono-restorano gėlėmis. Ta nuostabi būtybė... juk moteris. Restorano padavėjos susižvalgo, nusišypso. Viena iš jų, pati vyriausia, prieina prie manęs, suokalbiškai pamerkia akį: „Moteris? Suprantu.“
Ir iš visų ten esančių gėlių sukomponuoja didžiulę puokštę. Palinki gražaus vakaro ir kategoriškai atsisako paimti užmokestį. Ach, tas slaviškas dosnumas. Traukinys jau lekia pašėlusiu greičiu, o aš į savo vietą grįžtu, gėles saugodamas labiau negu pats save.
„Čia jums“, – ištiesiu puokštę savo bendrakeleivei. Moteris sutrinka... Visiška tyla, tik bilda traukinio ratai. Staiga pamatau, kaip jos skruostu ima riedėti ašara. Dabar jau sutrinku aš. Gal ji nemėgsta gėlių? O gal spalvos ar kvapai ne tie? Bet tai trunka tik minutėlę. Pajuntu karštą bučinį į skruostą ir gėlių puokštę ji priglaudžia prie savęs taip, kaip motina priglaudžia vaiką.
Traukinys dunda toliau, o mes jau gurkšnojame vyną ir šnekamės apie tai, kaip klostėsi mūsų gyvenimai iki šiol, kartas nuo karto užmesdami žvilgsnį į gėlių puokštę, sukėlusią tiek emocijų.
Žodis po žodžio sužinau, kad ji generolo dukra ir dabar vyksta į Ukrainą pas giminaičius. Sužinau, kad paklusdama tėvo norui buvo ištekėjusi už karininko. Sužinau, kad vaikystėje yra „ragavusi“ generoliško tėvo diržo ir iki pat skyrybų su vyru gyveno pagal karinę komandą „lygiuot-ramiai“. Sužinau, kad nedrįsdavo užmigti, kol į namus negrįždavo jos „mylimasis“, mat nuauti girto vyro batus būdavo jos pareiga... O gėlių gaudavo tik du kartus per metus.
Tik dabar suprantu, ką tai moteriai reiškė gauti didžiulę puokštę gėlių iš pirmą kartą matomo vyro. Savo ruožtu pasipasakoju apie savąją nesėkmingą ir greitai nutrūkusią santuoką ir pasiskundžiu, kad dėl tam tikrų aplinkybių man nepavyko pamatyti Sankt Peterburgo baltųjų naktų. Vyno butelys tuštėja, o gėlių puokštė skleidžiasi vis vaiskesnėmis spalvomis.
Visai šalia pajuntu generolo dukters padažnėjusį kvėpavimą ir išgirstu žodžius: „Tavo baltąja naktimi būsiu aš.“
Pajuntu, kaip jos lūpos įsisiurbia į manąsias, drabužiai kažkur dingsta... Nebesuprantu, kur aš, o kur – jau ji... Man tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Jai – meilė nuo pirmos gėlių puokštės. Mes bendravome dar keletą metų, tačiau nemažas atstumas vis tik darė savo juodą darbą. Gal ir patys buvome kalti, kad nedrįsome persikelti gyventi – nei aš pas ją, nei ji pas mane. Bet galiu patarti kaip poetas H.Schrioteris: „Eini pas moteris? Nepamiršk gėlių!“
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano meilė užsieniečiui“. Savo istoriją siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, temos laukelyje įrašę „Mano meilė užsieniečiui“, ir laimėkite ypatingos prabangos prizą.
Populiariausio pasakojimo autorius galės mėgautis nakvyne ir pusryčiais dviem – erdviuose „Radisson Blu Hotel Lietuva“ apartamentuose su puikiu vaizdu į Vilniaus senamiestį.